Kai užnuodyti žodžiai pasklinda, padangė tamsėja.
Jau išmokau nejaust ir tylėt. Nekankins tai manęs.
Ir žinau, kada laukt, kada plūstelės priešinis vėjas,
Šalti šuorai negąsdins manęs, pasitrauksiu. Neras.
 
Laikas mudviejų slenka skirtingu kursyvu ir kelias
Raito kilpą, kurią tu išmokai nupinti gudriai.
Nesisielok, mielasis, juk žinau, ir tau širdį gelia
Ir delnai nuleisti žiūri žemėn. Jausmus palikai...
 
O laukymėj tuščioj vaikšto vėjai pašiaušę mėlynę,
Girgžda tavo galvoj nugenėta naktinė mintis.
Vieną jausmą, supurvintą, nors skaitai – gryną,
Tu sūpuoji savyj. Tuštuma širdy tavo ir liks.
--------------------------------------------------------
Kai užnuodyti žodžiai pasklinda, padangė tamsėja.
Aš žinau, kada laukt, kada plūstelės priešinis vėjas...