Nebūk tokia šalta, nebūk pūga
Iš debesynų nusileidus.
Pavaikščiokim žeme, o debesis
Palikim akims gainiot.
Nebūk tokia rūsti, vėl leiski
Tavo balsą man išgirsti,
Vėl palytėt tavas rankas,
Vėl įsileisk į savo širdį.
Toks menkas, pasimetęs be tavęs tampu.
Aš noriu eit su tavimi vaivorykštės lanku,
Aš noriu savo meilę tau paskirti.
Tu lik joje, kol saulė danguje dar švyti,
Kol mes dar vaikštome žeme,
Kol laikrodžiai dar tiksi.
Tu lik su manimi, kol dienos pasibaigs.
Juk pažadą davei, jaunystės pūgos
Kada pusrė žiedlapius į širdį.