Daug ąžuolų gyvendamas mačiau,
Ne vieną ir pačiam sodinti teko,
Kad būtų žemėj Lietuvos gražiau,
Vaikaičiams neštų mūsų dienų sakmę.
 
Yra tik ąžuolų, kurie paminklais tapo,
Daug tvirtesniais nei būtų iš akmens.
Legendos sklinda apie juos tautoj nuo seno,
Kasmet žaliuojančius ligi rudens.
 
Betygaloj, Babėnuos prie Kėdainių,
Aukštai iškeltom šakomis,
Trys šimtmečiai tarsi pro šalį eina,
O jie „Postilę“ mena vis.
 
Pirma lietuviška knyga Daukšos rašyta,
Jo vardas liko medžio šerdyje,
Ar rasti ką brangiau lietuviui kitą,
Kaip atmintį, kur slepias žievėje.
 
Taip norisi paliesti...
Paliesti, paprašyti
Pamokyti, kaip saugot gimtą kalbą,
Kad niekas nepamirštų, kad drumsti neišdrįstų,
Jos žodį, raidę tartų tarsi maldą.
 
.....................................................
Girdi? Klausyk!
Ne ąžuolas čia lapais šlama.
Tai Mikalojus Daukša,
Jo priesaika kamienu mums srovena.