Laukų ramune, ir kas gi tau nerašė,
Nebūrė meilės žiedlapiais baltais,
Kada širdis kvailutė vien jos prašė
Ir veržės saulėn vyturio sparnais?
 
Ką pasakyt tada jaunam galėjai?
Pasakius „NE“, juk būtum nusviesta.
Pakėlė žiedlapį užklydęs vėjas,
Tą, paskutinį, su žinia gera.
 
Kas būtų pievos, tėviškės palaukės,
Jei nesutikčiau jūsų pakelėj.
Ateina vasara ir aš žinau, kad laukiat
Sugrįžtančio gimtinėn manęs vėl.
 
Tiktai dabar ramunių skint nereikia,
Lai džiaugias akys vasaros sniegu,
Gerai žinau, rodos, girdžiu, kas šaukia,
Jeigu ilgiau kelionėj užtrunku.