Jauniausioji: jau senokai auksinis saulės spindulėlis kalbina mane pro užtrauktos užuolaidos tarpelį. Rytas. Taip norisi greičiau atsikelti ir bėgti prie lango. Noriu pasveikinti saulutę, pasveikinti obelaitę, augančią už mano lango, pasveikinti zylutę, besisupančią mano obelaitėje, deja, turiu gulėti ir laukti. Laukti, kol atsikels  mama.  Ji dažnai nepatenkinta, kai aš ryte anksti šlepsiu po kambarį. Laikas, jis taip lėtai juda rytais. Kaip gera būti suaugusiai… Kaip gera keltis, kada norisi.
            Kai aš užaugsiu, būtinai kelsiuosi su saule.
 
            Vidurinioji: pro užtrauktą užuolaidą įkyriai lenda saulės spindulys. Rytas. O, Viešpatie, tuoj reikės keltis ir paskubomis kibti į įprastą rytinį ritualą… Dar turiu porą minutėlių. Užsimerkiu, bet monotoniškas sieninio laikrodžio tiksėjimas blaško miegus. Keista, naktį aš jo niekada negirdžiu. Mintys nuklysta į būsimus dienos darbus. Bandau suplanuoti, sudėlioti viską pagal valandas ir minutes. Laikas, vakare jo dažniausiai ir pritrūksta.
               O kaip gera mažyliams ir seneliams, – atsidūstu ir keliuosi, – jų nevaržo pašėlęs tempas, jų nespaudžia kasdieniai rūpesčiai.
 
             Vyriausioji: greitai turėtų tekėti saulė. Kratau užtirpusias savo rankas. Nesimiega. Čia, viduje, ir ten, lauke, už lango – spengianti tyla. Visi aplinkui miega. Miegas, koks jis šventas ir saldus vaikystėje, koks gilus jaunystėje… – prisimenu su grauduliu ir atsidūstu. Kažin kuri dabar valanda? Laikas, jis taip pamažu slenka senatvėje. Reikia pasimelsti, – nusprendžiu ir susikaupiu maldai. Malda – nuolatinė senių palydovė. Sukalbu poterius už vaikus, už anūkus, už gimines ir kaimynus, už taiką ir Tėvynę...
              Pro užuolaidos kraštą nedrąsiai kyšteli saulės spindulėlis.
              Dėkui Dievui, pagaliau rytas.