Užmigdyk mane, vasaros vėjau,
Po rasotu gysločio lapu.
Nes nektaras upe nuvarvėjo,
Visos juslės pragydo – saldu
Būtyje. Gniaužia kvapą
Ta šviesaus ir šviesesnio žaismė.
Buvę baimės apkurto, apako.
Jausmo tiek – nežinau, kur bedėt.
Įelektrintos mintys it žaibas,
Lai priblėsta liepsna. Juk degu.
Tegul aistros šiek tiek išsisklaido
Po rasotu gysločio lapu.
Nors žinau, kad bus lapkritis, gruodis,
Tamsios naktys, ilgi vakarai,
Leisk užsnūsti tavęs užliūliuotai,
Nes tu sielą sapnams pradarai.