Atradimai
Tavo žodis ir vėl atsigauna,
tartum žengtum iš aukšto širdin,
lyg tapytumei margą pasaulį,
lyg kalbėtum kaip tėvas manin.
Tartum kūdikis krykštauja žodis,
eilėmis, nekaltai, pratisai,
nors jį lietum spalvotą it drobėj
stebuklingais Kūrėjo dažais.
Štai nuspalvinai saulę ir dangų,
štai sutvėrei paukščius ir žuvis,
štai pro pravirą mėnesio langą
man pažėrei šviesos į akis.
Štai viena stoviniuoju po saule,
po žvaigždėm it pirmasis žmogus,
man tik nerimo, ilgesio sauja,
bet žadi man, kad visko dar bus:
- Bus dvasia it gelmė vandenynų,
it ugnis ar lava, ir deja,
netekčių, kur skausme paskandina,
patirčių, kur atranda mane.