Vidury nakties prie Lentvario pervažos susirinkę žmonės su siaubu žiūrėjo, kaip sprogsta traukinio sumaitotas apsaugininko Andžeikos automobilis, ir ugnies kamuolys išdaužia pravažiuojančio tarptautinio Kaliningrado - Vietnamo traukinio paskutinio vagono langus, ir įsiveržia į vagono vidų. Ten, kur pro langus ką tik žiūrėjo daugybė žmonių.

- Ot šūdas!!! - gelbėtojų ir ugniagesių vadovai griebėsi už galvų, - nespėjom! Jūs įsivaizduojat, kiek ten lavonų? Blemba, kaip nepasisekė...
- Ne laikas dabar dejuoti, - vadovai išgirdo už nugaros grubų ir savimi užtikrintą balsą. Atsisukę pamatė neblogos spintos dydžio kvadratinį komisarą Gvazdikauską su tamsiais akiniais. Jis šį vėlų vakarą šoko iš šiltos lovos ir kuo greičiau atlėkė į įvykio vietą.

- Čia ne šiaip sau įvykis. Čia rezonansinis nusikaltimas! Pagrobtas tarptautinis transeurazinis traukinys, galimai daug aukų. Bet aš būsiu ne aš, jeigu neprigriebsiu tų niekšų už vienos vietos! Bus pakeltos specialiosios pajėgos, sraigtasparniai ir viskas, kas tik įmanoma - bet tie padugnės atsakomybės neišvengs! - Gvazdikauskas kalbėjo griežtu ir abejoti neleidžiančiu balsu, o jo tamsiuose akiniuose žybsėjo susprogusio automobilio liepsnos...

Traukinio mašinistai, rusas ir vietnamietis, taip pat matė viską, kas įvyko. Abu vyrai net perbalo iš baimės.

- Siaubas, ten gi tiek žmonių! Jie sudegs gyvi! - tarė vietnamietis.
- Jungei gesinimo sistemą?
- Bandau... Neveikia!
- Jedriona zeliona... Reikia kažką daryti, gelbėti juos! - suriko rusas ir ekrane paspaudęs autopilotą, jau norėjo šokti nuo savo kėdės. Bet tuo metu pajuto prie savo kaklo šaltą makarovo vamzdį.
- Sėdi ramiai, ir valdai traukinį, - blondinės Tipo Tifani balsas buvo šaltesnis už ginklo metalą, - brangusis, tau kas nors leido keltis? Kokia čia saviveikla? Ar nori, kad būtų kaip jam? - merga galva parodė į ant grindų švokščiantį vietnamietį bilietų kontrolierių. Jis perrišo peršautą koją nuplėšta kelnių klešne, sustabdė kraujavimą, ir dabar sėdėjo ant grindų dejuodamas iš skausmo ir kažką burbėdamas savo kalba.

- Ten žmonės sudegs, ar tau visai vienodai?

Blondinė pakėlė nupieštus antakius ir pažvelgė galinio vaizdo veidrodyje į liepsnojantį vagoną.

- Man? Tai aišku, kad vienodai. Tegul dega.

Bet tuo metu blondinei už nugaros staiga trinktelėjo durys, ir atsisukusi kartu su ginklu, pamatė mašinisto vietnamiečio nugarą, dingstančią tarpduryje. Pasinaudojęs momentu, kol Tipo Tifani dėmesys buvo nukreiptas į jo kolegą rusą, vietnamietis staiga pašoko iš savo vietos ir nulėkė gelbėti keleivių.

- Ach tu suka! - suriko peroksidinė merga ir paleido šūvį bėgančiam mašinistui į nugarą, bet ačiū Dievui, nepataikė. Kulka rikošetu atšoko nuo metalinių durų ir nulėkė nežinia kur. Tipo Tifani dar labiau įniršusi atisuko į rusą.

- Nu, balvone, dabar tau tikrai kizdec! Ištaškysiu smegenis ir sušersiu tavo tam kolegai, pamatysi! Viskas, ruoškis mirčiai!!! - merga, visa raudona kaip burokas (raudonis dailiai kontrastavo su peroksidine plaukų spalva) pridėjo makarovą prie mašinisto galvos. Ranka net drebėjo iš įsiūčio.
- Man kizdec? A... Nu gerai. Jeigu tu galvoji, kad pati suvaldysi 300 km/h lekiantį supermodernų traukinį, tai pirmyn, ištaškyk man smegenis, - ramiai atsakė rusas.

Šaltas ruso tonas atšaldė laukinį Tipo Tifani įsiūtį. Ji atitraukė ginklą nuo ruso galvos ir vamzdžiu pasikasė sau smilkinį.

- Rrrrrrrrrr! - suurzgė panelė ir nusispjovė ant grindų, - įsivaizduoji, kad esi labai krūtas, jeigu jau valdai traukinį? Kokie mes šustri, kokie mes profai! Jedrištvajurogės... Varai tiesiai pro Baltarusiją, aišku? Nesustoji nei Vilniuje, nei pasienyje! Ir duris užblokuok, kad negrįžtų tas lochas tavo kolega, nes aš už save neatsakau!
- Kaip pasakysit, gerbiamoji, - mandagiai tarė rusas ir kažką paspaudė žybsinčiame holograminiame ekrane. Mašinistų patalpos durys trakštelėjo - užsirakino. Blondinė pasitaisė užpakalyje praplėštą sijoną, kad nei rusas, nei sužeistas vietnamietis kontrolierius nepamatytų jos ravo - sarmata gi, o vyrai šitie nors jos įkaitai, bet gražūs visai, bjaurybės...

Tuo metu ruso kolega vietnamietis mašinistas jau lėkė, grūdosi per vagonus, pilnus persigandusių ir panikuojančių keleivių. Traukinio personalas taip pat bandė raminti keleivius, bet nelabai sėkmingai. Įvairiatautė publika rėkė įvairiomis kalbomis, atsistoję iš savo vietų grūdosi link išėjimų ir reikalavo sustabdyti visu greičiu įsibėgėjusį traukinį.

- Don't panic! Everything is okay! We control the situation! - rėkė vietnamietis, bet niekas jo neklausė. Žmonės kažkodėl labiau tikėjo tuo, ką mato (degantį galinį vagoną), o ne tuo, ką jiems sako. Mašinisto širdis neramiai daužėsi, artėjant link degančio paskutinio vagono - siaubas, juk ten tiek žmonių, vagonas sausakimšas. Ar kas nors ten galėjo likti gyvi? Sudegti gyvam - turėtų būti pakankamai baisi mirtis. O dar kai tų sudegusių apie šimtą... Vietnamietį nupurtė ledinis šaltis.

Nusigrūdęs iki priešpaskutinio vagono, mašinistas staiga pamatė, kad keleivių jame dvigubiau daugiau, nei turėtų būti - žmonės vos tilpo vagone, ir jie visi šlapi. Vagone buvo ką tik suveikusi gaisro gesinimo sistema, ir vanduo iš palubės apipurškė visus jame buvusius. Dauguma žmonių buvo apsvilusiais rūbais, suodini.

- Mes ištrūkom iš degančio vagono! Ačiū tam šauniam vaikinui, kuris laiku perspėjo mus visus! Dievas yra! Mes gyvi! - pradėjo šaukti keleiviai, į vagoną įlindus mašinistui.
- Kaip... Tai jūs nesudegėt? Ten kas nors liko ugnyse? - vietnamietis negalėjo patikėti, kad viskas baigėsi žymiai geriau, nei galima buvo tikėtis.
- Visi, visi ištrūkom! Tik to puikaus vaikino dėka!
- O tai kur tas puikus vaikinas?

Žmonės nutilo ir neramiai susižvalgė. Keista, bet jų angelo sargo tikrai vagone nebuvo...

***

Apsaugininkas Andžeika sunkiai atsistojo nuo bėgių. Skaudėjo sutrenktą galvą, o galvos šone, toje vietoje, kur kabluku jam įspyrė Tipo Tifani, iškilo skausmingas guzas. Galvoje spengė, vaizdas sukosi. Vaikinas svyruodamas kelis kartus stipriai užmerkė akis ir vėl atsimerkė. Pasidarê šiek tiek lengviau, vaizdas jau nebesiliejo, ir Andžeika galėjo susivokti, kur esąs. Netoliese stovėjo traukinys, ant kurio šono švieslentėje švietė užrašas „Kaliningrad - Ho Chi Minh“, o durys priekiniame vagone buvo atidarytos. Ir staiga... Vaikinas labai aiškiai išgirdo šūvį.

Šaudė akivaizdžiai traukinio viduje. Andžeika sunerimęs apsičiupinėjo diržą - makarovo prie jo nebuvo.

- Bl... Atsiprašau, velniai rautų, - kultūringai nusikeikė vaikinas, ir sukaupęs visas jėgas, nubėgo link traukinio. Įšokęs į priekinį vagoną, Andžeika atsidūrė tarp daugybės europietiškos ir azijietiškos išvaizdos keleivių, kurie buvo sunerimę po šūvio ir dabar su išgąsčiu sužiuro į įbėgusį kažkokį berną.

- Nematėt, kas čia šaudė? - paklausė apsaugininkas Andžeika, bet supratęs, kad tarp keleivių kažin ar yra lietuvių, paklausė to paties anglų kalba.
- We don't know...
- Mama, vidiš, kak tačka gorit? Kruto! - kažkoks mažas berniukas rodė mamai pro langą degantį automobilį.

Tuo metu traukinys pajudėjo, ir pradėjo važiuoti vis greičiau ir greičiau. Vaikinas tuo metu pažvelgė pro langą, kur rodė tas mažas vaikas, ir pamatė liepsnojančias savo automobilio nuolaužas, kurias gaisrininkai nesėkmingai bandė gesinti. Apsaugininkas per sekundės dalį suvokė, kad jos tuoj sprogs - jau ne pirmą tokį automobilį jis, geriausias Fabų meistras, buvo sukonstravęs garaže, jau ne pirmą kartą su jais buvo pakliuvęs į ekstremalias situacijas, ir gerai žinojo - šitos nedidelės, bet piktos mašinėlės daro babach labai grėsmingai.

- Fuc... Oh sorry, I mean - damn, - vėl kultūringai nusikeikė vaikinas, ir nulėkė link paskutinių vagonų, kuriems grėsė didžiausias pavojus, nes pirmieji jau buvo beveik pravažiavę degantį automobilį.

- Lay down on the floor, the car gonna explode! Gulkitės ant žemės, automobilis tuoj sprogs! - rėkė Andžeika, bėgte įpuolęs į trečią nuo galo vagoną. Priešpaskutiniame vagone sugulus žmonėms, apsaugininkas pamatė, kad iš jo automobilio nuolaužų kažkas patekėjo... Tai buvo kuras iš paties Andžeikos garaže sukonstruoto paturbinimo. Iš ankstesnių tokių atvejų jis labai gerai žinojo - po kuro ištekėjimo iš jo kurto paturbinimo, lieka tik kelios sekundės iki sprogimo.

- Bl... - Andžeika garsiai nusikeikė, jau net netaisydamas savęs, ir įpuolęs į paskutinį traukinio vagoną, pradėjo rėkti: - gulkit ant žemės visi!!! Atsitraukit nuo langų, ta mašina tuoj sprogs!!! Gulkit, ir šliauškit link durų, greit!

Andžeikos vos neparvertė klykianti minia, bėganti iš vagono. Kas nespėjo išbėgti, palikę savo daiktus sukrito ant grindų ir greit judėjo durų link, į kitą vagoną. Ir tuo metu... Pasigirdo kurtinantis trenksmas, išbyrėjo vagono stiklai, ugnis pliūptelėjo į vidų, traukinys net susvyravo.

Neįmanoma apsakyti to klyksmo, kuris kilo traukinyje po sprogimo. Nespėję pasprukti iš vagono žmonės dabar skubiai šliaužė keturiomis į kitą vagoną, liepsnojančiais rūbais ant nugarų ir subraižyti stiklų. Andžeika tuo metu atsistojęs ant sėdynės atlošo su kažkieno žiebtuvėliu padegino palubėje esantį ugnies jutiklį, ir priešpaskutiniame vagone įsijungė gaisro gesinimo sistema - nuo lubų pasipylė dušas, permerkęs keleivius kiaurai ir tuo pačiu užgesinęs nuo gaisro pabėgusių smilkstančius rūbus ir plaukus. Daug žmonių lengvai apdegė, susibraižė, bet visi liko gyvi.

O dabar, kai atlėkęs vietnamietis mašinistas aiškinosi, kaip įvyko ta gelbėjimosi operacija, Andžeika stovėjo stipriai kaip pirtis įkaitusiame tambure ir ieškojo būdo, kaip atkabinti degantį vagoną nuo traukinio. Iš garaže gauto techninio išprusimo vaikinas žinojo, kad džiaugtis dar anksti - gresia dar vienas sprogimas, šį kartą - degančio vagono. Ir bus dar blogiau, jeigu jis sprogs Vilniuje - reiškia, reikia jį kažkaip atkabinti iki miesto. O vietnamietis žinojo situaciją ne ką prasčiau, todėl irgi jau skubiai žingsniavo link degančio galinio vagono...