Jau nieko neturiu, nuvyto paskutinės jausmų gėlės.
drugys ant žiedo plazda be spalvų, ir aš
tarsi numirėlis iš kapo prisikėlęs.
Užsnūdo saulė danguje, be šilumos jau blėsta dienos.
Lietus tik šaltas nebylus į lango stiklą beldžia lyg pašėlęs.
Kiek daug išblukusių minčių tarp sienų keturių,
Kai vakaro gaisai nudažo sienas, kai rytas žadina paukščius
Ir žadintuvas blaško miegą. Banguoja jūra nerami,
Tai štormai, tai atoslūgiai, jau pavargau, jau nebenoriu būti
Blaškoma audrų, tarsi žuvėdra virš šaltų bangų.
Jau laikas atsibust, bet  negaliu...
Sugriauti sienos.