Šiandien ,,gegužė“ ir jau alyvos pradeda skleistis. O Nemunu, oi atsiprašau: Nerimi – jau garlaivis plaukia; argi Vilniuje Nemunas teka! Neris, o ne Nemunas – visai nusivažiavau, visa laimė, kad netyčia. Tai kaip galima tokio žmogaus raštais tikėti!, dabar sakys. Deja, niekur nemelavau kankinimus aprašinėdamas. Labiausiai nemelavau, ir nemeluoju, to, kad kankinimai bangomis egzistuoja iš tikrųjų, ir nėra nei kokia nors romantika, kaip spauda minėjo, nei kokia nors fantazija, be abejo liguista. (Esu sveikesnis už kiekvieną, kuris mane tokiu liguistumu įtaria.). Keliskart kilo pagunda rašant hiperbolizuoti, tai būtų buvę jau melas. Bet ačiū Dievui susilaikiau, kažką tekste net atitaisiau, ir dėl to dabar esu dėkingas pats sau. Žinau, kad nemelavimo principo nepažeidžiau, todėl neabejoju tuo, ką parašęs: jokiais sakiniais, o jeigu kardinaliais, tai ir žodžiais.
Šį raštą norėjau pradėti kuo nors malonesniu. Ne kuo nors, o tuo garlaiviu, kurį pamačiau atvažiuodamas iš Fabijoniškių į miestą: jis baltas, didžiulis, gražus plaukė upe... visiškai tuščias; negana to – dar ir prieš srovę, kas benzino daugiau reikalauja; Neris gi sriauni, ir už upių tėvą sriaunesnė. Tik dvi panelės tą garlaivį plukdė, patogiai sėdėdamos priekyje ir rūkydamos. Nebloga ištaiga! Gražu žiūrėti. Vairininko nei nemačiau, bet tikrai garlaivyje buvo ne daugiau kaip trys žmonės. Visokio specialaus judėjimo KGB žmonės man suorganizuoja, taikydamiesi prie mano dislokacijos, prie mano migravimo. Ne kartą laivelių dėl manęs Nerimi praplaukė, teko su gailesčiu tatai pastebėti. ,,Tai štai kokio absurdo esama žmogaus galvoje, o ne tikrovėje“, – kalambūriškai gal kas nors pasakytų. Deja, ir šitai ką pamačiau, ne melavimas. Tokio absurdo (kuris man yra manęs psichologinis naikinimas), jei imčiau vardinti, atsirastų dar ,,absurdiškesnio“. Ir labai daug. Šiandieninis laivas gal vargu ar dėl manęs plaukė, dargi abejoju ir tuo, ar abu jo keleiviai buvo būtent panelės, nes viena jų kiek panašėjo į vyrą (kas žvilgsnio netraukia), gerai neįžiūrėjau. Kuriame dirbu Institutas yra ant upės kranto, išeinu iš jo papietauti, paupiu dažnai einu į miestą, tad yra progų prie manęs laivavimą priderinti. Kartais laiviūkštis net apsisuka ties manimi ir plaukia atgal (o mašinos ties manimi apsisukinėja ypač dažnai, tik ištisinės baltosios juostos tam trukdo). Linksmi puotaujantys vytinės keleiviai man ant kranto stovinčiam pamojuoja, kartais šūkteli, o paskutinįsyk viena mergina pasikėlė į patį didelio laivo viršų, majestotiškai atsistojo ir išskleidė aukštumoje prieš vėją rankas kaip Rio de Ženeiro Kristus, neužmirštamai sužavėjęs mane nuo to pirmo karto, seniai seniai, kai pamačiau jį kine, kino teatre to miesto, kuriame negyvenu jau nuo 1971 metų, o atrodo buvo tai vakar. Toks ir Palangos buvo Kristus priešais Tiškevičiaus rūmus, kurio man taip trūko kol buvo nugriautas, o nesenomis dienomis ką tik teko apie jį viešumoje pašnekėti.
Šį jums tuščią dekadansą iš ,,raštų rinktinės“ išleidžiu, imuosi garantuotų dalykų, be to, gana svarbių, ką ir ketinau daryti. Šiame tekste tik keliais sakinukais.
Porą dienų ,,atgal“, kaip pasakytų lietuvių kalbos nemokantis, vakarieniaudamas mąsčiau ką pusryčiausiu. Mačiau šaldytuve turiu dar ,,pišteto“, retai ragaujamo – rytoj pusryčiams jį ir pabaigsiu, nutariau. Nelaimingai praleidęs naktį (nes ilgai kankino dirbtiniu dusinimu), minimaliai pasiklojau lovą, ir visa kitką kambaryje kaip man patinka dienai sutvarkęs, pradžiai sėdau skaityti, virtuvėn tik puodelyčio kavos beužėjęs. Principo laikausi tokio, kad neinu valgyti kol neužsimanau – kompleksija ir amžius jau toks, kad nevalgymas naudingiau, negu valgymas. Nors kažkada juokiausi, perskaitęs prieškarinėje knygoje, kad pasaulyje daugiau žmonių miršta nuo persivalgymo, negu iš bado, bet dabar pats taip manau. Štai vinis šio tekstelio (jų bus dvi): norą valgyti gaujelė sukelia man bangomis; keliomis nuotolinio poveikio formomis, tai yra, keliais pojūčiais, kuriuos savyje pajuntu. Taip buvo ir šiandien anksti ryte: įjungė kažką panašaus į aštrų, duriantį skrandžio skaudėjimą, kuris, sakau iš patirties, praeina ko nors užvalgius. Kaip ir kitais kartais, nematydamas reikalo laukti, nubėgau virtuvėn ir išsiėmiau iš šaldytuvo... ne ką buvau suplanavęs, bet kas pasitaikė: mėsos, kurią, beje, laikau ant medinės lentelės. Taigi ne ,,pišteto“. Baigus valgyti, iš KGB buveinės man šūktelėjo: ,,Apgavai!“. Atseit, ne pašteto užvalgei, kaip buvai „sakęs“, nutaręs iš vakaro, o mėsos. Tai šiek tiek įdomu, kažkiek atskleidžia veikimą tų, kurie seka mano mintis, mano galvos funkcionavimą, ir daug išvedžiojimų nedarysiu, nes jie skaitytojui pačiam turėtų būti nuspėjami; pavyzdžiui, kad manimi KGB gaujelė kažkaip naudojasi ir spekuliuoja.
Verta pasakyti dar tai, kad kartais valgyti man pabaigus, ir sotumą jau jaučiant, jie... iškart vėl įjungia norėjimą valgyti. Šis antrasis įjungimas būna jau kitoniškas, ne buvęs skrandžio suskaudėjimas. Jutimas būna beveik kaip natūralaus užsinorėjimo valgyti. Taip įvykus, sotumo jausmas prapuola, ir aš dar atsiriekiu duonos su sviestu, ar panašiai. Nemažai taikydavosi ir tokio nutikimo, kad jau pakankamai atsigėrus, įjungia norėjimą gerti! Tada dar įsipilu pieno. Tai štai kokių keistų dalykėlių pilna mano gyvenime ir buityje konkrečiai. Banalių, tačiau nusikalstamų, užrašyti vertų kaip tik dėl jų neįtikinamumo. Tai kol kas yra tarsi uždengta, bet nors aš pats turiu bandyti ,,atvožti“, atskleisti, „rodyti dienos šviesai“. Šiandien einant į šią šaligatvio kavinę, kurioje rašau, kelyje manęs laukė dvi besikalbančios moteriškės. Žvelgė į mane ateinantį iš tolo, o aš iš tolo supratau, kad stovėdamos jos laukia manęs. Dar ir iš to buvo aišku, kad stovėjo pašnekesiams nebūdingoje vietoje ir tame kelyje, kuriuo eiti buvau numatęs gerokai iš anksto. Seniau, jei būdavo įmanoma, tokius, mane žeidžiančius ir piktinančius laukiančiuosius apeidavau šonu, kad neišgirsčiau ką pasakys; kažkoks automatinis protestas mane apimdavo juos pamačius. Bet dabar laikausi, kaip aš pavadinau, ,,nepo“ politikos: praeisiu arti, ir, vis dėlto, net kvėpavimą sulaikydamas, išklausysiu ką žmonės, kalbėdamiesi tarpusavyje!, pasakys man (vienoje dainoje vyriškis man sako: ,,mano skardų juoką išklausyk“). Šiandien viena tų dviejų, žodžius pagarsindama, juos akcentuodama, tarė man šitaip: ,,Niekas nežino!“. Taigi, suprask kaip nori. Dar sunkiau (ir skausmingiau) man būdavo suprasti kažkada seniau, kai sakydavo eteriniu būdu rašytojas dramaturgas (ir kiti) iš KGB buveinės, sakydavo šitaip: ,,Visi žino!“, ,,Visi žino!“. Dienų dienas jaudindamasis laužiau galvą ką tai reiškia. Dabar štai jau visi nežino. Ko nežino? Nors savo tekstų ,,Kas čia parašyta yra tiesa“ išplatinau daug, o jie vis tiek kažko dar nežino.
Gal užtenka šiam kartui. Užsigardžiavimui norėčiau pasakyti, kad man labai patikdavo, kai senutė mano draugo mama, gimusi net 1906 metais, sakydavo ne ,,paštetas“, o ,,pištetas“. Mat šis produktas, paštetu vadinamas, mūsų stale nelabai senas.
Aš tai labai. Jau ir pensinis amžius atėjo (kurį iktol vadindavau ,,pensijinis“). Radijas pataria: ,,šok, pamiršęs viską, šok“. Bet kaip aš šoksiu: tam reikia vikrintis, o vikrybės nėra. Jaunystėje, tiesa, buvo madinga šokti tik mindžikaujant nuo kojos ant kojos ir dar rankomis pamosuojant. Betgi sakau, man jau ne jaunystė, ir ji nesugrąžinama, kad ir kaip jos norėtum.
 
P.S. Šiandien gegužė, ne ,,gegužis“, kaip praeitais laikais pasakydavo. Pavyzdžiui, transporante, per darbininkų solidarumo šventės demonstraciją, būdavo užrašyta: ,,Sveikas, geguži!“. Bet LTSR jau nebėr. Tik gaujelė jų išlikusi, kurie mane nuotoliniu būdu, per atstumą kankina. Jų vadeivą, kuris išrašinėja nurodymus kaip mane bangomis kankinti, seniai reikėjo pasmaugti – toks yra sunkus kentėjimas, kai bangomis kankina; o greičiausiai bus taip, kad jis mane iš tikrųjų pasmaugs. Nors nenusikaltau niekam ir niekuo. Baudimas bangomis, kurį taip dažnai miniu (o dar dažniau nutyliu), neteisingas, piktybiškas, labai nusikalstamas, trunkantis neleistinai per daug metų.
Bet jeigu apie gegutę, tai kada gi pagaliau ji pradeda kukuoti? Ne dėl to klausiu, kad centų piniginėje pasiruoščiau; iš to sužinotume ar mėnesis tikrai jos vardu pavadintas: gegužė. Antra vertus, kukuoja tai ne gegutė, o jų patinėlis, gerai skraidantis, šiltuose kraštuose peržiemojęs. Gal ir lakštingalų treles suokia tik patinėlis, nes senieji poetai rašydavo ,,lakštingalas“, o ne ,,lakštingala“? Žinoma, ne; manau, tai nuo rusų žodžio ,,salviej“, kuris, manau, yra vyriškos giminės. Gal taip ir ,,kaima“ mūsų senuosiuose raštuose atsirado vietoje žodžio ,,kaimas“? Ir dar antai: parapijoje, kurioje gimiau, yra kaima, kurios pavadinimas tikrai vaizdus: ,,Gegutė“. Net pakelėje lietuviškai užrašyta. Tarsi ant Kudirkos tilto: ,,Greitai su vežimu nevažiuoti!“.
P.P.S. Šiuo laiku dirbtiniu slogavimu daug vargina, ir jau ketvirti metai: ,,sloga“ tai protarpinė, tai, net ir naktimis, nuolatinė; ji daug sunkesnė, negu natūralioji.

Vilniuje, 2015 m.