Aš nežinau, kas tie korintiečiai, ir labai abejoju, kad jie jį skaitys. Laišką. Dėl to ir rašau korintiečiams. Jei žinočiau, kad kas nors jį skaitys, tikrai nerašyčiau.
 
Septintas žingsnis: Nuolankiai Jo prašėme tuos mūsų trūkumus pašalinti.
 
Aš sėdžiu šalia aktoriaus, jį išmetė iš teatro, neatėjo į spektaklį. Klausiu, kiek jis dabar išsilaikęs, mėnesį. Žinau, kad būta ilgesnių tarpų, gal net iki trejų metų, tačiau dabar tie tarpai vis trumpėja. Bet aktorius atrodo dar vis neblogai. Tik susenęs smarkiai, o jaunesnis buvo tikrai gražus. Gal dar priims atgal, eisiu prašytis. Jis sako. Jaučiu, jam patinka ir jis nori su manim bendrauti. Ateik ryt į pjesės skaitymą. Pasiūlau. Parašei naują? Ne, parašyta seniai, bet dabar noriu ją pastatyti. Sakau. Jis nepažada, skyrybų reikalai, bet adresą paima.
 
Jo, tai reiškia Dievo, trūkumai – turima mintyje būdo trūkumai. Visa frazė turėtų skambėti taip: Nuolankiai Dievo prašėme mūsų būdo trūkumus pašalinti.
 
Nežinau, kodėl apsiribota tik būdo trūkumais, kodėl nesikreipta ir dėl fizinių trūkumų, sveikatos problemų, senatvės, taip pat materialinių trūkumų, nežinau, gal todėl, kad 12 žingsnių – tai dvasinio sveikimo programa. O taip norėtųsi ją praplėsti iki 15 žingsnių ir atgauti jaunystę, didelę algą ir naują žmoną. Nors ir dabartinė mane tenkina. Bet dar viena nepamaišytų.
 
Iš tikrųjų rytoj skaitysime naują pjesę, seną, bet naują dėl to, kad pirmą kartą ją skaitysime. Ir gal pastatysime. Aktorius klausia, ar aš noriu žvilgsnio iš šalies. Atsakau, taip, nors, tiesą sakant, norėčiau, kad jis ir apsiimtų ją pastatyti, bet nedrįstu siūlyti. Pasiūlysiu, jeigu ateis. Gal tai atitrauktų jį nuo butelio.
 
Aš randu būdo trūkumą, aktualiausią šiuo metu. Tai nekantra. Kai užsidegu kuo nors, tai nesitveriu savo kailyje. Nesuprantu žmonių, kurie kankina mane, delsdami duoti atsakymą. Trečiadienį vienas įsipareigojo per savaitgalį perskaityti pjesę ir pasakyti man, ar imsis ją statyti. Savaitgalis praėjo, atsakymo nėra. Pjesė viso labo valandos skaitymo. Aš žiauriai nekantrus. Tai yra žinoma. Visiems yra aišku. Ir vis tiek aš esu kankinamas pačiu žiauriausiu būdu. Jau nuo šeštadienio prisigalvoju visokius scenarijus, tarkim, paskambins ir sutiks, dar atsiprašys, kad privertė laukti, tada aš, aišku, apsidžiaugsiu ir nuraminsiu, kad nieko tokio, aš nelabai ir nekantravau, turėjau kitų užsiėmimų. Nė velnio aš neturėjau. Bet greičiausiai pasakys, kad atsisako, šis variantas man atrodo realiausias, nes jau pirmadienis, o atsako jokio, tada aš sakysiu, tai žinoma, to ir reikėjo laukti, juk atsisakyti buvo nelengva, nenorėjai manęs įskaudinti, bet, žinok, neįskaudinai, aš turiu ir kitų kandidatų, ir kažkas iš jų vis tik imsis, ir viso gero. O išvis realiausia, kad aš taip ir prasikankinsiu belaukdamas, o tas bernelis apskritai užmiršo mane ir užmiršo, ką buvo žadėjęs, o aš taip tikėjausi, ir gal prisimins po savaitės ar mėnesio, sakys, o jobtarai, taigi žadėjau perskaityti ir atsakyti tam žmogui, kaip galėjau pamiršti, ims skambinti ir atsiprašinėti, o mano širdis bus negrįžtamai sužeista, nukraujavusi ir aš, dar kartą praradęs tikėjimą žmonėmis, pažįstamais, kolegomis, gręšiuosi į nebeegzistuojančius korintiečius arba romėnus, dvasias, antikinį pasaulį su jo dievais ir herojais, į visa, ko nėra ir ko nepačiupinėsi, kreipsiuosi su savo skauduliais, įžeista savimeile, sujaukta dvasine pusiausvyra, noru mirtinai prisigerti, rašysiu laiškus, kurių niekas neskaitys, kurių niekam neišsiųsiu, ir tokiu būdu atkeršysiu visiems šito supuvusio ir degradavusio laikmečio piliečiams.
 
Visa tai išsakau tyliai sau, ne susirinkimui, susirinkime išsisakyti man trūksta drąsos, ir po pirmos dalies nė kiek nepasveikęs, vis toks pat sugniuždytas, pavargęs, su vis dar rusenančia vilties kibirkštėle kiūtinu namo, nors gerai žinau, kad iki namų ji visai išblės. Beliks vėl pačiam imtis režisieriaus darbo. Kaip aš jo nekenčiu.