Tą nematomą jėgą jaučiu,
Kuri visą surišo iš žemės smilčių,
Iš vandens ir iš meilės galbūt.
Ten aukštai plaukia debesys
Tarsi laivai, ir įžvelgt nieko ten negaliu.
Vien tik gylis dangaus be ribų,
Vien tik tai, ko suprast negaliu.
Tu ir aš, mes visi tarsi metų laikai.
Antrąkart nepražys raudoni dobilai.
Iš po amžino įšalo paukščiai nesuoks.
Kaip bijau aš nubusti nakties vidury,
Kaip plaštakė bijau aš paklysti nakty,
Nesumerkti akių ir mąstyti, kodėl čia esi.
Pasijusti lyg inkaras jūros dugne,
Lyg mažytė skeveldra pasaulio žaisme.
Tik tai miegas, tik miegas saldi dovana.
Kai į stogą pabeldžia lietaus aimana,
Monotonija laša į būtį šalta,
Be melodijos, žodžių, natų,
Vis neleidžia kažkas tau sumerkti vokų.
Juodos akys nakties paslapčių neatskleis.
Tiktai miegas į tolimą žvaigždę kelią nuties.
Ir keliausi sapnais, kol šviesa vėl akis tau palies.
Tą nematomą jėgą jaučiu, kur jinai,
Tepriglunda arčiau, teapjuosia
Spalvoto miražo skara. Aš jos laukiu, 
Vis laukiu, aš čia. Atsiliepk, prisiliesk,
Pašnabždėk paslapčia, aš juk laukiu, aš čia...