Daug

Dažnai smirsčiodavo žodį „daug“, bet iki šiolei nežinau, ką jis jiems reiškė. Kažką iš mano galvos ir akių sušnipinėdavo ir jiems tai ar to būdavo „daug“. Vienu metu manydavau, kad „daug“ reiškia, jog aš knygų turiu daug, nes iš tikrųjų daug jų turiu. Imdavau mintyse ir aplink save dairytis, ką aš dar turiu daug. Gal drabužių, gal pieno ar kitokio maisto, gal dar ko nors. Daugybę spėlionių prisigalvodavau, bet nežinau ar nors kartą atspėjau kas jiems yra „daug“. Gal daug minčių ir vaizdinių per dieną galvoje susikūriau, kad vakare jie reziumuoja ir man raportuoja: „Daug“. O kas daug, nepasako. Gal nuo to „daug“ ar „nedaug“ kankinimai priklausytų, todėl tai, kaip ir viskas, nuo ko kankinimai priklauso, man nepaprastai svarbu. Tarsi gyvybės kaina. Šitaip, nesuprantamais fragmentėliais, jie visą laiką šnekėjo (tiksliau sakant, smirdėjo). Tik fragmentėliais kalba. Iš kurių negali nieko suprasti ir vien tik nežinomybę ir įtampą kelia. O gyventi tokioje įtemptoje nežinomybėje irgi didelis apsunkinimas. Ne veltui mirtininkų knygoje „Nežinojau, Mylimasai, kad mane bučiuoji paskutinį kartą“ tai parašyta: nežinomybė – pasmerktiesiems sunkiausias kankinimas. Man, dovanokit, abejonę sukėlė ši eilutė toje liūdnoje knygoje. Jei mane KGB srutos būtų kankinę tik nežinojimu, nežinomybe, tai būčiau jautęsis laimingas, lyginant su tuo, kad kankino kankinančios būsenos kankinimais, kurie už bet kokią nežinomybę sunkesni. Ir niekas to nesužinos. Tai galima sužinoti tik pačiam tuos kankinimus patiriant. Ir nemanau, kad daug yra ir buvo tokių KGB aukų (manau, kad tai pirmas toks nusikaltimas). Ar būčiau verčiau rinkęsis mirtį, negu kankinimą, nežinau. Bet sunkieji kankinimai bangomis yra arti to, būtent tokie. Artimi mirčiai.
„Va, kada jam sunku“, – rodos, 2004 metais pasako išsigimėlis senis, įjungdamas kankinimą, nuo kurio neturiu kur dėtis ir imu desperatiškai blaškytis, žingsniuoti pirmyn ir atgal ir į šalis.
„Šventas!“, – pasako jaunasis enkavedistas, rodos, 2008 metais rudenį, ir įjungia tokį patį kankinimą, kaip anasis senis išgama. Netgi sunkesnį. Aš iškart išjungiu kompiuterį, ir mašinų gaudesyje šaligatviu einu namo, šūkaudamas maldaudamas kad išjungtų, nekankintų, ir nė praeivių nepaisydamas. Arba kietai sučiaupiu lūpas ir bėgte eidamas noriu šokti nuo tilto. Pamačiau artėjančią mergaitę, kuri neatsitiktinė, supratau ji eina, kad mane sutiktų. Parinktà – vienos mano pažįstamosios tikslus atvaizdas. Nugalėjęs bet kokį nepatogumą sakau jai, nepažįstamajai: mane labai kankina per nuotolį kažkas kažkokiom bangom. Ji gūžteli pečiais, truputį nustebusi ir net nusišypsodama. Bet tik skėsteli rankomis ir praeina. Argi gali ji kuo nors padėti, būtų absurdas taip manyti. Argi galima tuo išsigelbėti – aišku, kad ne. Bet už kokio šiaudo griebtis! Kai jokio šiaudo aplink tokiu atveju nėra ir nebuvo. Buvo neatlaikoma būsena, ir tiek.
Buvo ir stichiškas rankų tiesimas į erdvę, ką ir dainoje pažymėjo mane žinantis dainininkas Aleksandras Ivanauskas: „tu pakelk rankas aukštyn“, – dainuoja daugsyk man girdėtoje dainoje. Iš tikrųjų keldavau rankas aukštyn šaukdamas „Gerasis Dieve!“. Bet KGB srutos neatsižvelgdavo į mano šauksmus, kankinimo neišjungdavo. Nežmoniškai sunkų kankinimą laikydavo įjungtą kelias valandas.
Nepamirštamų dienų, valandų ir atvejų labai daug. Pastarojo dešimtmečio sunkiausieji kankinimai, kankinimų viršūnė buvo, kai sakė „Gulk, Jonai!“. Ir kai nieko nesakė, tik kalbėjimo mašina plakė. „Šventas!“, – dar sakė tais netveriamai sunkiais kankinimo mėnesiais, kai kompiuteriu išrašinėjau Institutui žodžius iš ekumeninės Antano Rubšio Biblijos – vertos išrašinėjimo todėl, kad kunigas Rubšys ją yra išvertęs į lietuvių kalbą iš originalo, ne iš lotynų, kalbos.
Visaip bandžiau gultis, bet kankino vis tiek. „Gulk, Jonai!“,– sakė man niekšas, eteriniu kalbėjimu, nusikalstamu oro (erdvės) ryšiu iš KGB buveinės, kuriuo jie man kalba. Nežinojau nei kur man gultis, nei kaip man gultis. Sakė „Gulk, Jonai!“ tuo momentu, kai (iš darbo) ėjau pro Instituto budėtojų postą. Atsimenu išėjus iš Instituto, kankinimą palengvino. Deja, jo tiek dar paliko, kad tokios sunkios kančios, kokią kentėjau, daugiau niekas nežino. Gal ir ne niekšas, kad taip sakė, netgi norėčiau būti tuo tikras – pataria, kaip nuo kankinimo išsivaduoti, bet deja, vis tiek nusikaltėlis. Juk dalyvauja sunkiame manęs kankinime bangomis, kas (teisinėje valstybėje) užtraukia maždaug dešimties metų kalėjimo bausmę (jam atleidžiu!), o tam, kuris liepė mane kankinti (neatleidžiu) – priklauso maždaug penkiolika metų! Tądien namo pėsčias ėjau, paneriu, snigo šlapdriba, ant tilto per Nerį stovėjo du besišnekučiuojantys enkavedistai (dabartinio KGB žmonės) – pagyvenę vyrai. Supratau, kad jie dėl manęs čia stovi ir šlapdriboje kalbasi kaip poilsio namuose. (Vėliau gailėjausi, kad praeidamas nepasiūliau jiems savo gelbėjimosi teksto „Kas čia parašyta yra tiesa“, nes tada šį kankinimų aprašymą buvau jau parašęs ir nešiojausi po kelis egzempliorius.). Kai priėjau miesto tirštumą, kažkoks specialus vyrukas rusiškai paklausė, kaip jam nuvažiuoti į stotį. Paslaugiai ir mandagiai paaiškinau, ir jis, patenkintas mano lojalumu, nuėjo ta kryptimi, kurią jam nupasakojau.
Vien už tokios aparatūros turėjimą, kuria mano mintis seka ir kankina kankinimais, vien už tokios aparatūros turėjimą keletui metų kalėjimo jie (gaujelė) nusipelno. Vien už tokios aparatūros turėjimą! O už tai, kiek ja naudojosi ir naudojasi manęs kankinimams, jau rašiau kiek metų kalėjimo nusipelno. O jei nerašiau, tai dar parašysiu.
 
2012 m.
P.S. Jei teisėsaugai šis nusikaltimas rūpėtų, tai išsiaiškintų ir tai, iš kur jie gavo šią manęs naikinimo aparatūrą. „Pasiimk savo ir aparatūrą“, – niekšiškai, melagingai, pasityčiojančiai sakė man savuoju eteriniu „ryšiu“, eteriniu kalbėjimu rašytojas dramaturgas Juozas Glinskis maždaug 1999 metais. Tačiau reikia šį nusikaltimą pirma nutraukti, o paskui aiškintis.
Jonas Baranauskas