Klausiau Angelo: kur Tu buvai,
Kai man šitaip Tavęs reikėjo?
Niekada juk nevėlavai,
Pildei valią, paskirtą Kūrėjo.
Tai kodėl Tu mane palikai,
Kai gyvenimas iro ir griuvo?
Kai per naktį pabalo plaukai,
Ir po kojomis žemės nebuvo...

O dabar vėl už rankos vedi
Į gyvenimo kalvą žalią.
Atsigręžęs atgal – surandi
Ir parodai man nueitą kelią.
Aš matau – pėdos. Eita dviejų.
Vis greta ir greta. Vienos dingo...
Negalėčiau juk eiti be jų.
Nuskridai, aš likau nelaimingas.
       - - - - - - - - - - -
Vienos pėdos likimo gatve –
Jos ne tavo, žmogau, neatspėjai.
Aš pakėliau ant rankų tave,
Toks pavargęs buvai. Panėšėjau...