mūsų meilė

mūsų meilė lyg nešulys
toks sunkus
o negalim padėti
kraują stabdantis krešulys
vaistai neišrasti
nuo ligos užkerėtos
žodžiai ne tie – jie sunkūs
tarsi akmenys ant kelio gula
į spąstus pakliuvę 
skaudūs
žvilgsniai žemėje dūla
mūsų meilė trapi
lyg vyno taurė
į grindis dužusi
o ir mums jau pavakarė
metų daugel nutolusi
nuo jaunystės ūžesio
nesvarbu kad lietus nesiliauja
mūsų meilę savo rašmenimis
atvaizduoja
ir eiti paleidžia basus
išgaląstais ašmenimis
be užuojautos
mūsų meilė lyg spindulys
palietęs vakaro erdvę
myliu tave – patikėk
tau bus laiškas rašytas
nors kiti skaitys  
kardiogramos kreivę...
adria