Užgimstam, kad siektume tikslo,
Užgimstam, kad kurtumėm šventę.
Vieni – tyliai tyliai, be riksmo,
Kiti – viską žemėj iškentę.

Mes kuriame, statom ir griaunam
Gal rojų, gal pragaro karštį?
Kažką su šaknim išsiraunam
Ir nešamės, nors rankas peršti.

Nežiūrim atgal, tik į priekį,
Pamindami silpnus po kojom.
Tik tam, kad užbaigtume siekį,
Neužjaučiam jų, tik kvatojam.

Į pinigus viską paverčiam,
Pamiršę net šventąjį krikštą.
Gyvenimo užduotį sprendžiam
Ir kenčiam jo skaudžiąją rykštę...

Juk metai keliu nuvingiuoja,
Palikę tokiais kaip atėjom.
Visus paeiliui surikiuoja,
Skaičiuoja, kas kiek nusidėjo...