Norėtum būt paukščiu, pūku gal pienės
Ar debesiu... Galbūt tik savimi,
Kuris lenkčių su vėju eina vienas –
Širdis rami...
 
Nejau rami, kai kūnas viršum žemės
Ir nejauti jo niekad?..  Gal nėra
Kažko daugiau, kas gruntą tvirtai remia
Nelyg tvora.
 
Todėl blaškais bandydamas suvokti –
Kur vien saviapgaulė, kur tiesa.
Ir Viešpaties prašai, maldauji: duok man
Išskrist visai...
 
Ne iš gyvenimo. Matyt nenori
Kas apačioj: bėdų, mirčių, lemties...
Nereikia netgi tavo širdžiai svorio –
Geriau jauties.
 
Bet pamiršti – esi tu vienui vienas
Ir horizonto vartai atviri
Tik dienomis.
...............................................................................
 
O naktys tartum sienos
Tavam kely...
 
2017 liepos 11 d.