* * *
Tu tokia tyra, Žeme, po audrų,
Tu tokia šviesi priešaušry...graudu –
Tiek kančių nuskendę tvano vandenuos –
Bangos, bangos vėjuos dūžtančiuos dainuos!

...Tu tokia skaisti Saulės ilgesy –
Skausmo nuprausti debesys visi.
Vėl iš meilės kaisi žiedlapiuos dainos,
Ašarėlėm smilgų nerimas šalnos...

Ir nubėgs takelio vingiai baldami,
Kaip nukritę varpos lauko pakraščiuos...
Motina Žemele, tu tokia rami,
Net išgėrus taurę nuodėmės karčios.

Tu tokia tyra, Žeme, po audrų...


* * *
Tu pavertei į liepsną mano tylą,
O skausmą – giedančiu rudens medžiu!
Žalieji paukščiai į padangę kyla,
Net iš po mariomis užtvindytų kančių!

...Galiu bedugnėm lėkti, apsvaiginta
Erdvės platybių ir Tiesos kalnų,
Kur anemonių vėjai meile švinta,
Kur pasaka nevirsta tik švinu,

Gyvenimą kapojančiu ir širdį...
Bet kartais klausi, kaipgi išdrįsai...
Kai Tvanas purto Žemę, viską girdi,
Kai pragaro aplink tiršti gaisrai

Nusineša ir kalnus iš po kojų?!
...Tada šviesiais žvaigždynais vėl brendu
Ir Šaulio lanką įtemptą sapnuoju,
Karaliaus pilį debesy randu...

Ramybe spindi Jaučio aureolė,
Ožys didybėje vienatvės skęsta –
Ir Angelas į jūros glėbį puola
Ir šaukia Tvano nugalėjęs klastą.

Tu pavertei į liepsną mano tylą...