Nevėži,
Plauki čia toks platus ir toks ramus,
Matyt, jėgas kaupi, kai teks paklusti,
Palikti vandenis, savus krantus
Ir vardą seną, paslaptingai rūstų.
 
Tekėjai lyguma iš Šiaurės į Pietus,
Per visą Lietuvą, triukšmingą, tylią,
Aplenkdamas kalvas, karpydamas miškus,
Išvaręs vagą, lyg artojas, gilią.
 
Paliko žalios lankos, miestai ir miesteliai.
Laukuos paliko žmonės, bėgantys keliai.
Paliko jaukios pirkios, žydintys sodeliai,
Šaltos ryto rasos, paklydėliai rūkai.
 
Esi laimingas — tiek giesmių girdėjai,
Kada lakštingalos giedojo tau vienam.
Ir jeigu šiaušė kartais veidą vėjas,
Tai barė ne tave, taip šaukė jis žvejam.
 
Dabar su Nemunu suremsite pečius
Ir gėlus vandenis į Baltiją plukdysit,
Dar pakeliui daugiau upelių, upių bus.
Gražiausią vardą —
                              vardą  LIETUVA  rašysit.