Be neapykantos

Skaitau Keturakį ir pagalvoju –
Kodėl aš negimiau tenai tada,
Kai klevo lapai ugnimi liepsnojo,
O metai lėkė, lėkė zovada?
 
Tik kartais žemę lietė jie, tik kartais,
Nes savo begaliniam spindesy
Arčiau stovėjo dangiškųjų vartų
Ir tu žinojai kas bei kuo esi.
 
Tąsyk nebuvo liūdesys toks liūdnas –
Žvaigždėm nukrisdavo tik vakarais,
Kuomet tamsoj mėnulio gelsvas būgnas
Širdies ritmu suplakdavo...
..........................................................................
 
Dairais
Po pamirštus laikus.
O ne – ten gyveni!
Nes raibuliuoja laiko upės vandeny
Tos nuolat žadintos rūstokos mintys
Be neapykantos.
Netapo juk sunku, jaučiu,
Širdy ne ją, bet meilę sutalpinti
Ir justi žemės svorį ant pečių...
 
2017 liepos 10 d.
kaip lietus