Nuskink man žodį nuo dangaus
kaip žvaigždę, kur tamsoj žibėt neliauja,
kai aš nakčia tik žiburio dairaus
kaskart, kai nerimas užlieja naujas.

Nuskink nuskink, – aš vis prašau.
Te bangos sūrios čia krantus skalauja!
Argi dar reikia man ko nors daugiau,
negu pažers man iš gelmių dosnioji sauja?

Krislelio gintaro, žvaigždynų kibirkšties,
tavęs vienos ant jūros kranto,
kai laimės takas saulėn nusities,
man bangomis į šviesą brendant.

Išplauksime baltais laivais vilties.
Širdis te širdį vėtroj randa!