Taip mane kėgėbistiniai nusikaltėliai, sekdami mano mintis, kankindami (nuotoliniu būdu) blogom savijautom privargino, kad jau, ir netgi jau seniai, ir savo šešėlio bijausi.
2017 m.
 
Esu tas, apie kurį žiniasklaidoje kalbama tarp eilučių. Jau gal 30 metų tarp eilučių apie mane kalba.
 
 
Kai sovietiniai kėgėbistai išvežė mane į psichiatrinę ligoninę
 
„Širdis daužėsi, tarytum norėdama pramušti krūtinę“, – parašyta Dostojevskio kūrinyje. Šiuos žodžius, kai juos perskaičiau, man jie priminė kaip man buvo, kai mane kėgėbistai 1995 metais išvežė į beprotnamį. Ten, Vilniaus Naujojoje Vilnioje, dar nesupratau ir nežinojau, kad nuotoliniu būdu mane kėgėbistai kankina. Bet nuosekliau kalbėsiu. Ten beprotnamyje mane, absoliučiai ramų, įkišo į neramiųjų palatą ir kas ten atsitiko, maniau, numirsiu: guliu toje siaubingoje palatoje geležinėje lovoje, guliu, kaip įpratęs užmerktom akim, ir pajuntu, ko dar niekad man nebuvo: taip garsiai ir taip dažnai... pradėjo plakti širdis, kad atrodė pramuš krūtinę. Man ir ausyse labai girdėjosi tas plakimas, ne tik krūtinėje jaučiau kad pradėjo plakti neįprastai smarkiai ir labai. Dėl tokio pavojingai smarkaus plakimo išsigandau, nes, kai taip širdis daužosi, tai kaip kitaip pamanysi, negu pamaniau: mirsiu! Šokau iš lovos, ir prie palatos durų budinčio sanitaro, ant kėdės prie pat durų sėdinčio, žiūrinčio, kas palatoje per daug neramus, baltu chalatu apsivilkęs, jau ganėtinai pagyvenęs, bet dar dirbantis; taigi prilėkiau prie jo ir sakau rusiškai, nes girdėjau, kad jis rusiškai šnekantis: man reikia kardiologo! Jis sureagavo net kažkiek jausmingai, bet tik tiek: rusiškai man atsakė: iš kur aš tau imsiu kardiologą. Tada, gavęs jo atsakymą, aš vėl grįžau savo prievartinėn lovon ir smarkusis širdies plakimas, nuo kurio man rodėsi kad mirsiu, pamažu liovėsi. Jau maniau kad dėl tokio nenatūralaus, niekad man nebuvusio, labai išgąsdinusio, man širdyje atsiradusio plakimo, maniau, numirsiu. O ką dar tuo laiku pamaniau? Pamaniau taip: kad tada, tą dieną ten ligoninėje užtat, kad suleido man medicinos sesuo injekciją, rusiškai sakant „ukolą“, tai maniau, kad nuo tos injekcijos širdis man pradėjo šitaip pavojingai plakti. Iš veido mačiau, kad ji žydė, vardu, kiek atsimenu, Roma. Tą pat dieną, bevaikščiodamas ligoninės koridoriumi, nepaprastai ilgu, ilgu, kokio nė nebuvau matęs, kažkaip sužinojau, kad ji nuo pat tos dienos, kai man injekciją suleido, išėjo atostogų. Būtent todėl pamaniau, kad tas kone mirštamas širdies plakimas man buvo atsiradęs ne natūraliai, o nuo tos injekcijos. Bet suklydau. Vėliau supratau, kad tokį širdies plakimą man sukėlė sovietiniai kėgėbistiniai srutos, sukėlė nuotoliniu būdu, kažkokiomis bangomis. Apie šią patirtį ligoninėje planuoju dar ir daugiau parašyti, ką prisimenu, prisimenu daug.
 
Yra labai senoviškų vardų – senoviškų, bet nei negirdimų, pavyzdžiui, Nodamas, lietuvių karys, arba Surminas, kuris nežinau ar lietuviškas.
 
 
Už ką?
 
Nuotoliniu būdu kėgėbistų gaujelė mane kankina dar ir tokiu blogu jautimu: burnoje pasijaučia šleikštumas; šleikštus dirbtinis saldumas; labai nepakenčiamas burnos išdžiūvimo jausmas. O kankinančia bloga bendrąja kūno savijauta kankina nuolatos (bet kur, Lietuvoje, mane esantį). Kai kartą neseniai paklausiau – kai labai smarkiai kankino – už ką mane kankini, tai atsakė kažkoks jaunas vyrukas: už tai, kad aš per daug maudausi šlovės spinduliuose. Šiuo momentu kankina dirbtiniu spengimu galvoje ir svaiginimu.
2017.VII.8 dienos naktis
 
 
Kėgėbistiniai srutos, kurie mane kankinančiom būsenom kankina, tai jie mano net ir rankų judesius pavaldo: pavyzdžiui, kai ranka rašau, tai, bangom paveiktas, padarau ilgesnius, negu natūraliai, tarpelius tarp žodžių.
 
 
Kėgėbistinių srutų gaujelė mane tiek prigąsdino, kankindami ir lodami, tiek priveikė mane, kad bijodavau kiaušinį garsiai pramušti – jį, kietai išvirtą, pramušdavau ne į stalo paviršių, o į kėdę, ant kurios sėdžiu – mat ji minkštu audeklu apvilkta todėl nepasigirsta garso pramušant kiaušinį. Mat jie, gaujelė, girdi, ką aš girdžiu, o, be to, dar ir bute, kuris iškart virš manojo buto (Nr. 16), manau, mano balsą ir mintis, ir garsus mano bute seka, mane seka. Kankinančia savijauta kažkokiom bangom (nuotoliniu būdu) kankina mane visą laiką, ir dabar.
2017 m.