diena vėl prasidės tokia, kaip vakar.
O gal geresnė – to kasdien tikies,
kad sužaliuos žiemos pakąstos nuogos šakos,
be gailesčio netekę praeities.

ištirps lietaus lašai į akmenį sušalę,
jie gražūs tartum deimantai, išties...
ir per šakas jie ašaromis teka,
ištrūkę iš nagų baltos mirties.

aš kaip tas medis laukiu šilto vėjo,
kad prie liemens priglustų be piktos minties...
jis neužtruks, praoš nubundančia alėja,
lengvai pašiauš šakas – juk jau pavasarėja...
... dangūs vis giedrės...

sprogs pumpurai pilni gyvybės,
pajuodę šakos vėl gyventi kvies.
pavydžiu medžiui atgimties lengvumo –
kaskart pavasarį,
tarsi žiemos nebuvo,
lyg jo negairino pasiutę vėtros,
draskę lig šerdies...
            -----------
tu lyg nuožmi žiema...
nuo tavo speigo tarsi amžiams žuvus
nuoga prieš savo skausmą 
tekartoju  – aš tik „buvus“...
... lediniais pirštais šaltis kūną lies...
             -----------
kaip maudžia ten, kur svajos gimė drąsios...
dabar kur tuščia tarsi po nuožmios ugnies.
----- kodėl aš neturiu stiprybės žalio medžio?..
nei širdį saugančios kietos žievės?..