ryto retro
kalbi širdimi
nesupranta aploja
smilius prie smilkinio
vysta žiedai
ant pakelės šlaito
retro nuotraukoje
tiek veltui iššvaistyta
savęs jausmais
kurių niekam nereikia
sraigės dalia
nešt ant kupros savo dalią
tavo valia išeit
nepalikus paskui save
vasaroje saulės
šlakais ištiškusios
vysta žiedai
ant pakelės šlaito
retro nuotraukoje
žaidžia tavo jausmais
lyg kamuoliu
tyla audra tavyje
žemių stulpais neatversi
niekam kelio į pragarą
blyškūs tavo takai
užžels žiedais suvytusiais
tavo valia
bus neatpažįstami