Iš savo santykių su gaujele, labiausiai bijojau, kad jų neatsirastų, kad neatsirastų jokios bendrystės su jais, kurios taip ir neatsirado. Bet jie bandė tuo spekuliuoti. Bandė sudaryti fiktyvią nuomonę, kad su gaujele aš bendrauju. Atsimenu, kad tai būdavo šio tūkstantmečio pradžioje. Tada KGB buveinėje ,,dirbo“ ir rašytojas Juozas Glinskis. Trumpai paminėsiu kaip santykiavimas buvo daromas.
Į darbą Lietuvių kalbos institute tada aš važiuoju 19-tu troleibusu. Einu į artimiausią stotelę ,,Poliklinika“, sėdu važiuoti troleibusu ir išlipu prie Žirmūnų tilto, grakščiai nutiesto virš Neries. Tiltu ateinu į Institutą, kuris yra paupyje tiltą vos perėjus, kairėje pusėje. Šiame kelyje, kaip ir visuose kituose savo keliuose, kas rytas sutinku daug neatsitiktinių žmonių. Tai KGB smarvė – taip aš juos mintyse vadinu, nors iš tikrųjų juos vadinti reikėtų švelniau, nežiūrint, kad informaciją apie mano judėjimą jie gauna tikrai iš KGB, iš KGB gaujelės. Savo šmirinėjimu apie mane jie mane labai trypia, negaliu ramiai prasilenkti pro tokį neatsitiktinį, susinervinu kiekvieną kartą. Kai kurie su ,,mobiliakais“ prie ausies, kiti laukia ir kelyje, ir stotelėje, neatsitiktinių, mane žinančių, važiuoja ir troleibuse. Nebūna dienos, kad nė vieno tyčinio, manęs ,,ieškančio“, žmogaus nepamatyčiau. Tai kas, kad jie – tai dažniausiai mano simpatikai, matosi iš jų veidų, tačiau lipti man ant galvos, eiti į mane tokiu kėgėbistiniu veikimu, yra šlykštumas. Šlykštu todėl, kad tai kėgėbistinis veikimas. Juos organizuotai išdėsto mano kelyje, išdėsto KGB organai. Tai tikrai KGB, kėgėbistinis veikimas. Dar ir mįslingumas mane veikia: kaip, kokiais žodžiais ir kokiomis sąvokomis KGB tuos žmones ant manęs užsiundo, išvaro į kelią? Kokiu tikslu tai daro? Ką tuo nori pasiekti? Gal tiems KGB pasiuntiniams yra sakoma, kad ir aš esu toks pats neatsitiktinis vaikščiotojas kaip ir jie!? Ypač pastarasis klausimas mane neramina, kasdien ramybės neduoda. Todėl visaip stengiuosi šių žmonių išvengti. Stengdamasis nesutikti jų, pakeičiu savo maršrutėlį, einu per kiemus, kitaip kreivinu savo kelią. Jei priešais pamatau atžygiuojantį žmogų, kuris matosi kad neatsitiktinis, tai pereinu į kitą gatvės pusę, kad netektų su juo prasilenkti ir netektų pajusti šleikštulio, kuriuo vadinu savo susijaudinimą. Kad nepamatyčiau šypsenėlės, kokios nors grimasos ar rankos kilstelėjimo, ar tiriančio žvilgsnio. Šie žmonės, kaip ir tie, kurie mano mintis seka (gaujelė) priklauso tam pačiam klanui – KGB sistemai. Tačiau kardinaliai man kenkia ne praeiviai, o gaujelė – kurie mintis seka. Nes kankina kankinančiomis būsenomis, ką aprašau tekste ,,Kas čia parašyta yra tiesa“.
Kilo mintis rytais eiti į stotelę ne į pačią artimiausią, o į tolimesniąją. Kelias į ją veda per žaliuojančią lomą (bus ir per platų sniegą), per visokius dobiliukus ir žemių sąvartas, nes čia negyvenama juosta – ja eina aukštosios įtampos elektros linija. Manau, tegirdėsiu tik laidų zvimbimą, o ne tyčinius žmones sutiksiu. Šį kelią maršrutui į darbą ir pasirinkau. Jis veda taip pat ir per mokyklą. Vieną dieną einu šiuo keliu per mokyklą, kitą dieną – įprastu trumpuoju maršrutu į stotelę artimiausią. Kaitalioju maršrutą tam, kad tyčinių žmonių mažiau sutikčiau. Bet mažai ką tuo laimiu. Jie tarsi iš anksto žino į kurią stotelę eisiu, ir vis tiek mano kelyje išsirikiuoja. Ir kaipgi nežinos jei KGB mano galvos funkcionavimą seka ir žino visus mano planelius ir, netgi būsimą, judėjimą, nes iš anksto apgalvoju ką ir kaip rytoj darysiu ir kur eisiu. Jaudino dar ir tai, kad tyčiniai KGB žmonės, kuriuos neatsitiktiniai sutinku, galbūt mano, jog aš pats raportuoju gaujelei kada ir per kur eisiu, jeigu jie mane sutinka tiksliai ten, kur jiems pasako kad sutiks. Šitaip jiems susidaro įspūdis, kad aš turiu ryšį su KGB organais. Tai ir todėl vengiu sutikti tuos neatsitiktinuosius, kurių dažnas gal buvęs KGB agentas, štai veikiantis ir laisvoje Lietuvoje.
Taigi va. Rytais Juozas Glinskis manęs paklausia: ,,Per kur eisi?“. Aš išsigąstu, iškart pagalvoju per kur gi eisiu, ir mintis blyksteli, kad eisiu per mokyklą, į tolimesnę stotelę. Kai tik apie tai pagalvoju, šios minties išsigąstu kad ji išsprūdo, o jei tik išsigąstu, ji išryškėja labiau negu kitos mintys, ir ji galvoje nuskamba garsiau: ,,Per mokyklą“. O gaujelė išgirsta. Atrodo taip, tarsi aš pats jiems atsakau ir pasakau per kur šiandien į darbą eisiu. O iš tikrųjų tai man atsitinka nevalingai, prieš mano paties valią. Vos atsikėlęs imu visaip gniaužti save, kad mintis ,,Per mokyklą“ nesuplazdėtų galvoje, kai paklaus ,,Per kur eisi“. Labai sunkiai, bet iš dalies mintį užgniaužti pavyksta. Gaujelė nenugirsta mano ,,atsakymo“ ,,Per mokyklą“, nes garsiau pastarieji žodžiai galvoje jau nenuskamba. Tatai priklauso nuo to, kokiu režimu, kokiu stiprumu, yra įjungta automatinė minčių sekimo ir kalbėjimo mašina, kuri gali labai jautriai reaguoti, ir reaguoja, į minties vingius. Tuo metu ji įjungta jautriuoju režimu. Deja, minčių gniaužimas ir jų savikontrolė nieko neduoda ir po dienos kitos atsakymas ,,Per mokyklą“ ne tik suskamba, bet visu aiškumu pasigirsta galvoje – netgi ir aiškiai, ir garsiai. Ryte atsikeliu, imu rengtis, jau prausiuosi, ir vis laikau save tarsi replėse, kad tik neatsakyčiau per kur eisiu, kai to paklaus. Bet kur tau: vos tik paklausia ,,Per kur eisi“, replės tuoj tarsi atsigniaužia ir mano galvoje (be mano balso!) garsiai nuskamba atsakymas: ,,Per mokyklą“.
Tačiau ties šia vieta gaujelę truputį ir sugavau. Žodžius, atsakymą, ,,Per mokyklą“ pasakau ne aš pats, bet juos ištransliuoja mano galvoje KGB aparatūra, pasako juos mano galvoje per nematomąjį atstumą! Paskui daug tokių ir panašių atvejų pastebėjau. Gaujelė, jų aparatūra, taip ryškiai ištransliuoja mano galvoje kokią nors (trumpą) frazę, kad mano net lūpos sujuda lyg aš pats tuos žodžius tarčiau. Taigi net į lūpas įterpia savo žodžių.
Kartą Glinskiui į jo klausimą ,,Per kur eisi?“ susinervinęs atsakiau labai piktai (...), ir vėliau dėl to pasikarščiavimo daug gailėjausi.
 
2013 m.