Jei atversi dar gyvas jusles,
Tai suvoksi, kaip liepa medunešio sotimi plaukia,
O dienų trupiniai –
Ant gyvenimo geismo bangos,
Nes visa ši būtis tabaluoja, sūpuojas ant plauko
Ir tu veltui meldi, jog nepaveji.
Nebesustos.
Kils ir sieks debesų,
Kniubs nuo vieno vienintelio lašo,
Sėklom, sporom pažirs,
Pasislėps, po lukštu, po rieve, po raukšle.
Paskaitykim dabar 
Pievoj išskleistą dievišką raštą – 
Plūsta upė saldi
Ir skandina, ir neša tave.
Pratylėkim drauge,
Ką norėjome garsiai giedoti.
Kam tušti pažadai, 
Jog yra, kas užtruks amžinai?
Išmatuokim savim liepos potvynio gylį ir plotį.
Ar dėkojai už tai, kad saldumą būties pažinai?