Buvai, esi
Tu saulės akmeniu buvai
Iš Baltijos gelmių iškeltu,
Nebojus vikingų nei keltų,
Pajūrio kopom keliavai.
Krauju žydėjus ir ugnim,
Paženklinta žvaigždėm geltonom...
Pražuvo ordos teutonų
Tave norėję sunaikint.
Kartu su Nemunu esi,
O jis per Tavo širdį teka...
Drąsos ateiviams neužteko –
Likai dainuojanti, šviesi.
Randuota šimtmečio žievė
Praplyšo – auga šakos naujos.
Be pykčio, ašarų ir kraujo,
Kaip tvirtas medis auk, žydėk!