Klausimas gaujelei, tai yra tiems, kurie nuotoliniu būdu mane kankina blogąja savijauta ir seka mano mintis: kur dedate, kam atiduodate ir kaip panaudojate visa tai, ką sušnipinėjate iš mano galvos?
 
„Kur eini! Gal nori išvažiuot į savo parapiją pas močiutę!“. Ir tokius žodžius išgirdau į mane erdve atskriejusius iš kėgėbistinių kankintojų buveinės (2017 metais). „Neužilgo“ šiuos tuos pačius žodžius išgirdau ir per „Marijos radiją“.
 
 
Trumpa novelė
 
Turiu anūkėlę labai gražiu vardu, turiu netgi ne vieną. Turėjau malonumo būti su ja mieste savaitgalio dieną. Ir su jos broliuku tada nuėjau į miestą, ne tik su ja. Mieste kas buvo neatsimenu, nebent, kad žaidėme Bernardinų sodo atrakcionuose kas jiems patiko. Bet štai ko nepamiršiu, manau, nepamiršiu niekad. Kai mes jau, troleibusu su ja iš miesto parvažiavę, ėjome šaligatviu namo – laikiau eidamas jų rankas – ėjome kažką kalbėdami, pakelėje matėsi žali gausiai lapuoti vasaros medžiai, viskas buvo ramu ir malonu (nors manęs kankinimo kankinančia būsena kėgėbistai nebuvo išjungę, jaučiau kančią), tik žingsniai girdėjosi einant, kažką vaikiškai kalbėjomės. Tai man svarbu, ką čia sakau ir nepamiršiu: mums ramiai beeinant anūkėlė... pradėjo verkti. Nei iš šio, nei iš to. Rodės, nebuvo dėl ko jai pravirkti, negalėjau suprasti dėl ko ji pravirko. Man iškart dilgtelėjo širdyje jos verksmas, gailestingumas, savaime aišku, apėmė ir susirūpinimas. Aš stabtelėjau ir sakau, jos ranką laikydamas: „Ko, Aistute, verki?“. O ji vis tiek verkia, net nepasižiūrėdama į mane, ir nieko nesako. Aš vėl paklausiau to paties, o ji vis vien tik verkia ir verkia. Man taip skaudu buvo. Tada tuoj pat įminiau dėl ko verkia, nes kai paklausiau „Gal pavargai“, ji atsakė: „Taip“. Jai dar bebuvo tik trejetas metukų ir buvo galima lengvai įminti dėl ko eidama verkia, kelią buvome nuėję jau netrumpą. Aš paėmiau ją ant rankų ir verkti ji liovėsi, tuo mane nuramindama. Vaiko verksmas vaikiškas, nepriežastingas, bet vis tiek jaudina.
Kitas jos irgi buvo verksmas, tik anksčiau. Irgi taip pačiai: mieste taip pat ir su jos broliuku buvome. Kai mieste prisibuvome, atėjome į stotelę, iš kurios namo važiuosime. Stotelėje buvo spaudos kioskas. Čia jos broliukas, pamatęs, kad už stiklo matosi buteliai limonado, paprašė, kad jam limonado nupirkčiau. Nors esu taupius ir neturtingas, netgi ir šykštus, bet be jokios atodairos savo mylimam anūkėliui nupirkau limonado. Jis atsikimšęs pradėjo gerti, o jo mažutėlė sesutė... pradėjo verkti. Man sudilgo širdis. Nuo pravirkimo man sudilgo širdis. Tuo pat metu pamačiau, dėl ko pravirko: verkdama ji parodė: ištiesė ranką į ten, kur limonado buteliai – nieko nesakydama, tik verkdama; ištiesė ranką, tuo žestu pasakydama, ko, tokio paprasto, nori. Bebuvo dar labai mažai jai metų. Tiek, kai vaikai dar ir kalbėti nelabai moka, visų raidžių ištarti nemoka ir sako ne „pavargau“, o „pavalgau“.
Vilniuje, 2017 metai
 
 
Apie Baltušį
 
Nedaug ką negirdėto turiu apie šį talentą parašyti. Manau, kad mažiau žinoma štai kas: „Mane į literatūrą, į rašymą įtraukė Kazys Boruta – jis mane ne įtraukė, o tiesiog... įtrenkė; aš tada Kaune dirbau parketo blizgintoju: užsivyniodavau ant kojų skudurą ir šveisdavau parketą eidamas parketu. Bet pasitaikė su rašytoju Kaziu Boruta susitikti ir daug kalbėtis; jis, išgirdęs kaip aš kalbu, man pasakė: tu gali rašyti, būtinai rašyk! Tuomi jis mane ne įtraukė, o tiesiog įsviedė į literatūrą. Taip jis man davė, ką parašiau: pradėjau po šių jo žodžių rašyti“. Maždaug šitaip Juozas Baltušis kabėjo maždaug 1975 metais Respublikinėje bibliotekoje Vilniuje, kuri dabar nevaldiškai vadinasi Martyno Mažvydo nacionalinė. Jis sovietmečiu buvo labiausiai garbinamas iš visų rašytojų.
Jis labai vertingas man pasireiškė ir tuo, kad Aukščiausioje Taryboje Vilniuje kalbėdamas pradėjo netikėtai šūkauti, girdint gyventojams ir per radiją: „Viskas pas mus tik rusiškai ir rusiškai ką bepaimtum, ar ką beišgirstum! Taip labai blogai, Lietuvoje turi būti viskas lietuviškai!“. Maždaug tokia reikšme jis kalbėjo.
Dar labai įdomu, kad jo dukra Rita Baltušytė sovietmečiu pabėgo į Vakarus. Kaip ir rašytojo Mykolo Slucko dukra, ne mažiau sovietmečiu garbinto, Aušra Sluckaitė. Kaip jos pabėgo negi neįdomu būtų žinoti!
2017.VII.4