Ašašai


Išvaikščioti tave atrodo dar galiu,
bet ne kitaip,
o tik išėjęs į save.
Man toks peizažas dieviškai žavus
bet jeigu atviriau –
ir šitokia kelione nelabai tikiu,
nes suprantu, kaip įkyrėsiu tiems,
kurie nekantrūs žodžiui
ir glaudžia jį, tikėdamiesi padėkos
už tai, kad skaito.
Dar suprantu, kaip įkyrės ir man
ištverti ir nepaisyti neva
kaip kritika nustebusi
kad šitokį nuskurėlį,
prie raštų radusi:
atgyvena,  dzieduk,
atgyvena esi..


O – ne! Tai ne tiesa...
Iškart ir sau, ir Dievui,  ir visiems sakau,
kad šalyje Savęsp – karalius Aš, valstybė Aš,
atėjęs iš visur, net ir iš ten,
kai Kristus dar be kryžiaus buvo...
Ir vis  pėdom,  pėdom, pėdom –
Žmogaus pėdomis...

Dviejų AŠ raidžių tvariny
sutilpusi valstybė Ašašai.
Tačiau kad taip nebūtų įžūlu,
dažniau ją rodau, kaip Savęsp –
nėra klaidžiau, kaip būti ten,
nėra greičiau, kaip ten pavargti...
Pelėda