Sausi lubinai
Kartais būna – prisėdi ir rymai –
Prie akmens, o galbūt prie savęs,
Kur kitapus išartas arimas
Vagomis vėl į pamiškę ves.
Į tą juostą tarp lauko ir miško:
Reti krūmai, žolė, lubinai,
Saulės blyksniai ant žemės patiškę,
Akimis žemuogyną ganai...
Mintyse, nes jei laukas išartas –
Jau ruduo – nebėra jau anų
Rausvų uogų ragautų ne kartą,
Jas benokstančias netgi menu.
Išsibarstė ir uogos, ir blyksniai,
Tačiau saulė vis tiek ta pati –
Ji nokina, jei ją pasiliksi,
Ji nudegina, jeigu lieti.
Tačiau kartais sušaldo, kai tolsti,
Nors išties – juk nutolsta jinai...
................................................................
Sėdi, rymai...
Beviltiškas mostas –
Daug vagų, bet sausi lubinai...
2017 liepos 4 d.