Bijūnai, talžomi lietaus ir vėjo,
Jau nebešvyti, be žiedų... Beje,
Kodėl, kai viską mudu iškalbėjom,
Tebeblėsuoja likus žarija?..

Pasidalinkim ilgesį po pusę:
Viena puselė man, antroji tau –
Tuomet vienodai mes turtingi būsim...
Įpūst žariją blėstančią bijau –

Po pelenais juk būna ji kaitresnė,
Nei atvirai plevenanti liepsna.
Lietus – jau be leidimo tęsiniui,
Tik išsibarsčius daugtaškiais diena...