Balandžiai sules mano norą gyventi,
Kai rankos statulos nesugebės suplazdenti.
Kai kojos akmeninės nesugebės dėti žingsnį,
Sėdėsiu prie jos, kol mane atpažinsi.

Nakčiai atėjus jos linijos tos pačios,
Išskėstos dvi rankos, kūnas sustingęs.
Dieną sukniubęs, dabar vėl aš stačias
Likau ten stovėti, kaip senis sulinkęs.

Bandau išsitiesti, rankas taip pat pakelti,
Balandžiai atskridę pradeda senti.
Kiti greit išskris tolyn išsigandę,
Pakilsiu ir aš, pavydės nepabandę.

Vėjui papūtus nukrisiu, sudušiu.
Skanus noras gyventi. Iš bado pabusiu.