Pažvelki, Viešpatie, į Lietuvą!
Pažvelki, Viešpatie, į Lietuvą,
Apglėbki ją savu žvilgsniu.
Gražiai pražydo aukštos liepos,
Iškėlė tūkstančius žiedų.
Rasom palinko žalios rūtos,
Prie kojų glaudžias lelija,
Žmonių suklupo minių minios
Tau pasimelst atlaiduose.
Balti balti bažnyčių bokštai,
Didingai aidi jų varpai,
Atrodo, viską, ko taip troškom,
Mums dovanojai, jau davei.
Laisvi alsuot laisvoje žemėj,
Sau pasirinkt tiesius kelius,
Kad būt visiems gyventi gera,
Mylėti jaunus ir senus.
Tiktai kasdien nutvilko skausmas
Nuo blogį skelbiančių žinių,
Audrų sparnais nelaimės siaučia
Tarp pasimetusių žmonių.
Baigia ištirpt gerumas, meilė,
O buvom, buvome tauta,
Kuri tiek negandų atlaikė
Ir glaudė motinos ranka.
Kas mes pasaulyje po vieną,
Pamiršę kalbą, tas šaknis,
Kurios gyvybę davė sielai
Ir Lietuvai pažint akis.
Pažint jos grožį, dangaus mėlį,
Žydrumą upių, ežerų,
Banguotą jūrą, kranto smėlį,
Rugiagėlę plačių laukų.
Rodės, gyvensime kaip broliai,
Gražiai dalinsimės darbais,
Turėsim duonos visi sočiai,
Dainuosim dainas vakarais.
Bet ne, kažkas pakišo koją,
Pakilo aistros, kas pirma
Sugrobs turtų už milijoną
Ir užrakins tvirtai spyna.
Kažkas suvėtė tarsi grūdus
Į apsukrius ir į pelus.
Kiti, tai patys, tai išgrūdo
Gyvent į svetimus kraštus.
...................................
Pažvelki, Viešpatie, į Lietuvą,
Apglėbki tėvišku žvilgsniu,
Dar padaryk stebuklą vieną,
Galbūt lietuvis prasibus.
Galbūt supras garbės saldumą
Ir aitrų kartėlį gėdos,
Pajus tautinį išdidumą
Dėl bočių papročių, kalbos?
Greit gražų šimtmetį minėsim,
Trimitai gaus visuos kampuos,
Tik Lietuvą ar beturėsim,
Kurios taip troškome sapnuos?
PAŽVELKI,
VIEŠPATIE,
Į LIETUVĄ!