Gyveno kartą drugelis. Atrodė kaip eilinis drugelis, tokių matėte tūkstančius. Pamatę jį net nesuprastumėte, kad tai ypatingas drugelis, gyvenantis lempoje...Taip taip, nesijuokite, lempoje. Sakote, drugelis lempoje negyvena – šis gyvena, nes jis – Laimės drugelis. O laimė ateina tada, kai mes jos nepastebime, ir kutena drugelio sparniukais.
Kartą gyveno vaikinas, vardu Darius. Jis vis kartodavo, kad niekam tikęs, nieko nemoka, nieko negali. Vat kaimynas tai laimingas: turi draugę, jai gali dovanoti gėlių. O Darius, jei tik galėtų, pats augintų gėles ir atrastų tą vienintelę, kuriai jas dovanotų bei kurtų eiles... Deja, jis to negali, nes jis juk kitoks...
Vieną dieną Dariui besižvalgant po palėpę pavyko rasti seną, apdulkėjusią stalinę lempą. Jis paėmė ją ir pagalvojo: galėsiu kurti eiles ir svajoti, gal ir svajonės taps šviesesnės... Vakare sėdėdamas ir žiūrėdamas į lempą, Darius galvojo: lempa, hmm, ar joje yra gyvybė, taip, ji šviečia, bet ar joje galima gyventi?.. Šitaip jam bežiūrint į šviesą, iš jos išlindo drugelis ir tarė:
– Labas. Aš Laimės drugelis. Galima, aš čia truputį paskraidysiu?
„Skraidyk, – pagalvojo Darius, – man juk tas pats...“
Drugelis ištiesė gražius sparnus ir apskriejo kambarį, užkliūdamas už Dariaus pečių.
– Patapau nerangus, – ištarė jis, – bet nenuostabu, juk tiek metų buvau tamsoje, o tamsoje skraidyti nemoku...
„O koks mano reikalas“, – pagalvojo Darius, pažiūrėdamas į tolį.
Darius pakilo ir atidarė langą.
– Skrisk, nes pas mane tamsu, ir man patinka tamsa.
Gaivus vėjo gūsis nubloškė drugelį ant grindų, ir drugelis pravirko:
– Lauke šalta... Ar galiu pasilikti per naktį?
– Pasilik, – užriko Darius, – bet man netrukdyk!
– Netrukdysiu, aš tyliai pabūsiu, tik sparnelius suglausiu, – atsargiai atsakė drugelis. – Klausyk, kaip tu manai, o kiek sveria liūdesys? – po kiek laiko paklausė Laimės drugelis.
– Liūdesys? Turbūt nieko, – atsakė Darius, tyliai sau nusijuokdamas.
– Skraidau po tavo kambarį, bet man pirmą kartą taip sunku skristi, nes tavo kambarys pilnas liūdesio... O jis toks sunkus...
– Nepatinka, skrisk iš čia! – piktai atkirto vaikinas.
– O kas sunkesnis: liūdesys ar šypsena? – neatstojo drugelis. – Gal liūdesys, nes nusišypsai ir lengviau... Dieną drugelis išskrisdavo pramankštinti sparnelius, o vakare vėl sugrįždavo pas Darių.
– Nemanyk, kad nepastebiu, kaip ilgesingai tavo akys žvelgia į ant stalo stovinčią nuotrauką, – nedrąsiai kalbą pradėjo drugelis, – aplankyk ją.
– Na, kur jau man, – atsakė Darius, – ji tokia žavi, o aš ką, keistuolis, kiekvieną vakarą besikalbantis su lempa.
–Tu nežinai, – paprieštaravo drugelis, – kiekviena šypsena gali slėpti vienatvę.
– Juk ten gyvena jis, ir atneša vis gėlių, ir ji tokia laiminga...
– Bet tos gėlės be gyvybės, jas atnešantis žmogus galvoja, kad taip ją pradžiugins, nors jis nežino, kad ji mėgsta lauko gėles; gėles, pilnas ilgesio, artumo, jausmo.
Vaikinas įsidrąsino ir kitą dieną nunešė jai lauko gėlių... Jis pasibeldė į duris ir tarė:
– Labas... aš Darius...
Mergina nustebo – lauko gėlės, taip seniai jų negavo... Kaip kartais viskas paprasta... Mergina pakvietė jį išgerti arbatos, ir jie ilgai kalbėjosi apie tai, kiek sveria šypsena ir liūdesys, ir kaip ji seniai negavusi ilgesiu alsuojančių gėlių... Jos juokas vis skambėjo ir skambėjo... Šypsena sveria mažiau, bet ji tokia graži... Darius buvo dėkingas Laimės drugeliui, grąžinusiam jam šypseną ir iki šiol beskraidančiam jo sieloj... Tad apsidairykim, gal drugeliai gyvena mūsų namuose, gal lempoje, o gal degtukų dėžutėje, tik dėl liūdesio jiems ten sunku skraidyti...