Marškinių perteklius
 
Sovietmečiu marškinių būdavo pirkti, tik ne tiek, kiek dabar – dabar tiek yra, kad jų niekada neišpirks. Su senute savo mama (kolchozui visą savo gyvenimą atidavusia) buvau „Europos“ parduotuvėje, tai ji pamačiusi ten krūvas marškinių (ir nei vieno pirkėjo nematydama) nusistebėjo: „Oi, kiek marškinių! Ciek [niekad] neišpirks“. Aš irgi marškinių turiu tiek, kad, manau, net ir per daug mano likusiam gyvenimui. Turėjau jų ir sovietmečiu, netgi daugiau negu kiti, nes turėjau ypatybę kaupti. Pirkdavausi, atsimenu, ir „Šarūno“ parduotuvėje, kuri sucivilizuotėjo: kažkaip, tiesiog stebuklingai, neblogais drabužiais praturtėjo ir tuo gražiu vardu Vilniuje vadinosi sovietinės eros pabaigoje. Apie marškinius įdomu yra tai žinoti, kad Dostojevskio laikais marškiniai buvo... pusiniai – dengiantys tik krūtinę, o už nugaros marškinių, marškinių audeklo nebūdavo, būdavo tik virvelės marškiniams surišti. Lietuviškai tokie marškiniai vadinosi antkrūtinis. Dostojevskis Peterburge juos pirkdavosi iš krautuvininko Leprerto.
Vilniuje, 2017 metai
 
Ką nors ir linksmo pasakysiu: suplyšo man vienas batas, bet kai nešiau jį taisyklon, tai kažkodėl nusinešiau ne vien tą suplyšusį batą, bet abu batus, taigi ir sveiką. „Tai galva!“, – pagalvojau, net batsiuvys nusijuokė (kaip man pasirodė esantis kulzas). Tai nemenkai linksmas nusitikimas, man taip atrodo, nors vertinti, girti savo išmonę yra menkinimas ir išmonę, ir save.
 
 
Buvusi vienuolė Ona Matusevičiūtė
 
Kai dirbau, 1973-1975 metais, Mokslų akademijos Bibliotekoje Vilniuje, tai susipažinau su ten dirbančia labai tauria ir išsilavinusia moterimi Ona Matusevičiūte, buvusia vienuole, praeityje kalėjusia Rusijoje. Čia tiek tepasakysiu, kad kai buvau jos kabinete, ir kai kalbėjomės, tai kažkokią žinią ji man ne žodžiais pasakė, o parašė ant lapelio popieriaus. Kokia tai buvo žinia, jau neprisimenu, bet kodėl ji taip darė, prisimenu: jautė, kad KGB per telefoną ją galbūt seka, ant jos darbastalio esantį. Tai tokie buvo laikai tais metais. Mane KGB dabar, 2017 metais, nuotoliniu būdu kankina blogąja savijauta, kankinančiomis būsenomis.
 
 
„Pilotas“
 
Priešais Rotušę, daug kas prisimename, stovėjo ligi Sąjūdžio laikmečio, revoliucionieriaus Vinco Kapsuko paminklas. Jo vardu net Marijampolės miestas buvo pavadintas. Bet senesnieji, laikais man mažam ir jaunam esant, Dzūkijoje tą miestą tebevadindavo buvusiu vardu: Marjámpolė. Nesuprasdavau, kodėl taip tą miestą vadina, visiems mano bendraamžiams jis buvo žinomas pavadinimu Kapsukas. Dabar žinau jau net ir tai, kad pavadinimas Marijampolė susideda iš dviejų antikinių žodžių: iš žodžio Marija, ir iš žodžio „polis“, kuris išvertus reiškia „miestas“. Taigi, Marijos miestas.
O Vincas Kudirka, jei neklystu, carlaikiu slėpdamasis nuo žandarų vadindavosi slapyvardžiu Kapsas. Tai dalykai daugiau žinomi. Bet gal mažiau žinoma tai, kad priešais Rotušę senaisiais laikais stovėjo gėdos stulpas. Prie jo pririšdavo nusikaltėlius, kad jie kentėtų praeinančiųjų miestelėnų akis, jų paniekinantį žvelgimą ir apžiūrinėjimą, nes žmonės dažni tokie, kurie niekina nubaustą ir prikaustytą kaip Prometėją; pririšdavo prie stulpo todėl, kad pririštasis matytų gyventojų pasigėrėjimą jo, nubaustojo, kančia. Žinia, dažnas, prie gėdos stulpo pririštas, būdavo joks nusikaltėlis, tamsybės laikais, o netgi ir dabar pasitaiko: nusikaltėliais laikydavo ir teisuosius. O kas dar daugeliui mažiau žinoma, tai – kaip tas gėdos stulpas Vilniuje vadinosi. Vadinosi „Pilotas“.
 
 
„žvaigždė“
 
1994 metais man šis tas paaiškėjo: dirbdamas „Lietuvos aide“, nuėjau į Adomo Mickevičiaus biblioteką Vilniuje aprašyti ten vykstantį renginį. Vos įėjau į salę pamačiau joje literatūrologę Reginą Mikšytę. Nebuvau jos matęs, bet kažkaip atpažinau ir pagalvojau kokia patraukli, netgi graži išsilaikiusi. Ji yra parašiusi monografiją apie Antaną Baranauską (ją, rudais viršeliais, turėjau su dedikacija – viena panelė ją man padovanojo – todėl vos tą ponią monografijos autorę pamatęs, supratau, kad čia kažkas, tas renginys, yra susijęs su manimi). Ir dar: vos į salę man įėjus, ten buvęs ponas Gediminas Navaitis mostelėjo, ištiesė į mane ranka ir tarstelėjo: „Žvaigždė!“. Kiek atsimenu, apie tą renginį laikraščiui nieko neparašiau. Bet nemažai iš to supratau kodėl žmonės į mane taip gausiai eina, žiniasklaidoje ezopiškai apie mane užsimena, šneka. Man net palengvėjo nuo tokio sunkaus apie mane pasakymo kad aš „žvaigždė“. Atvirai sakau: šioks toks pasididžiavimas širdyje pasijautė nuo tokio manęs, ir man, apibūdinimo.
2017 metai
 
 
Servetėlės
 
Visokios simbolikos posovietinėje teritorijoje tebesama, bent jau pas mus Lietuvoje, kurioje gyvenu nuo gimimo. Tikrai viskas kažką reiškia: sakykim, su šortais žmogus, ar su ilgom kelnėm – tai šešėliniams žmonėms, manau, yra kažką reiškiantis ženklas, simbolinis skirtumas, kažkoks jų, šešėlinių, žmonių susikalbėjimas. Arba, kai aš viešuomenėje pietauju, tai matau žmonės stebi, ar nusišluostysiu servetėle lūpas, ar ne – gal ir tai ką nors simboliško, tiksliau, kėgėbistiško, reiškia? Įdomumo dėlei pasakysiu, kad, pavyzdžiui, Dostojevskio laikais jo aplinkoje servetėlės jau buvo naudojamos. Gal tai ir savaime aišku, kurie etiketo istoriją žino.
Jau baigiau, pavargau ir savo teksto smulkmenišką išdėstymą šioje savo knygoje „Spindėk!“ lygiuoti.
 
 
„Verk!“
 
Kankina mane blogąja savijauta sovietiniai kėgėbistai nuo 1995 metų ir, švelniau sakant, netgi nuo anksčiau. Taigi ir tada, kai dar dirbau Lietuvių kalbos institute Vilniuje. Vienu metu samdytinis kėgėbistas, kai paprašydavau, kad kankinimą išjungtų, man atsakydavo: verk, tada išjungsiu. Tikrai būčiau verkęs, net bandžiau verkti, ne kartą bandžiau, bet nenatūraliai verkti neįstengiau, nepavykdavo dirbtinai verkti. Kaip ir juoktis dirbtinai negalėčiau.
2017.VI.29
 
Iš gaujelės, kuri mano protavimą seka, kartą man sakė (erdve atskriejančiais žodžiais): „Jeigu nepasiklosi lovos“. Tą pat akimirką atsakiau: „Jeigu nelosi“. Niekaip kitaip su jais nekalbu.
 
Sovietinė visuomenė buvo taip išauklėta, kad negalėdavo vienu žodžiu pasakyti žodžio rusas ir žodžio žydas. O šit, jei apie žydus, tai net rašytojas yra žydo pavarde: Andrė Židas.
 
 
Lietus
 
Šiuo momentu specialiai, tyčiškai gręžia (16-ame) bute, kuris iškart virš manojo buto, tuo sovietiniai kėgėbistai baudžia mane, nuo 1993 metų ten visaip dėl manęs baudimo bilda, bet šįkart sakau tik ko nesakęs: už lango smarkus lietus, girdisi lašai į palangę, iš dangaus lietaus sklidimas girdisi, oras nuo lietaus aptemęs, todėl radiją išjungiau, kad girdėčiau kaip gaivusis lietus iš dangaus žemę gaivina, duoda atgaivą ir man savo girdimumu ir matymu kaip lyja, ypač jei plūsta lietaus kritimas smarkiai, o pasitaiko ir fiziniu jautimu pamalonina – kai einu šiltą vasarą mieste be skėčio, krisdamas iš dangaus debesų lietus merkia.
* Pasunkino gaujelė manęs kankinimą, dirbtinę kankinančią savijautą, kuria kankina.
2017.VI.29, vidurdienis
 
Mūsų tautosakoje yra ir toks puikus pasakymas: „Šaltai baltai“, reiškiantis, manau, nei šioks nei toks.
 
Vienas iš mano malonumų ir principų yra šis: laimė yra tai, ką gali duoti kitam.
 
 
Klaida
 
Dar nuo sovietų laikų turiu dangaus spalvos šviesmylėninę striukę. Nusipirkau ją „Šarūno“ parduotuvėje, ir tikrai gražiai pasiūtą, ne vien spalva atrodė graži. Prieš kokius ketvertą metų tą striukę vėl pradėjau vilkėti ir eidavau per miestą – dažniausiai iš Lietuvių kalbos instituto, kuriame dirbau, į Vilniaus centrą. O maždaug 2015 metais Seime per jubiliejines iškilmes pasirodė žmonėms ant atlapo penkialapio dobilo ženkliukas, lygiai tokios pat dangiškos spalvos kaip mano striukė – dangiškos spalvos. Tai, sakau, pamačiau per nepriklausomybės iškilmes, kai į Seimą buvo galima laisvai įeiti, taigi ten tuos ženkliukus atlapuose pamačiau. Ten Seime per iškilmes, kuriose kasmet jau kelinti metai būnu, ir man norėjo ten tą penkialapį atlape prisegti, bet, gal ir be reikalo, neleidau prisegti. Čia tą norėjau pasakyti: regis tuo laiku per radiją maždaug mano balsu, balsu, kurį man nuotoliniu būdu gaujelė pastorina (bosišką padaro): per radiją vyriškis pradėjo kartoti man formulę, maždaug tokią: „Ne tu vienas siekei nepriklausomybės“. Iš to supratau, kad ir kėgėbistai daugelis nepriklausomybės siekė, ir kad viena iš priežasčių, už ką jie mane kankina bloga savijauta ir seka yra ta, kad aš nemaniau, nežinojau, kad ir jie siekė nepriklausomybės. Dabar suprantu, kad daug klydau neįžvalgiai apie kėgėbistus galvodamas ir rašydamas apie juos. Tai klaida, dėl kurios daug kančios man jie daro iki šiol: nuotoliniu būdu kankina mane kankinančia savijauta ir seka mano protavimą.

Vilniuje, 2017 m. liepa