Tau lūpų kampučiuose dar tebežydi birželis...
Truputį liūdna ir truputį savim nusivylus,
Kad mėnuo tuojau vėl praeis tas pirmasis, tas žalias
Švelnia žaluma – ne tamsia...
 
Ir tylėsi taip tyliai,
Kaip moka tylėti tik skiriantys atspalvį menką –
Atrodo, tegul – juk spalva išryškėja, sodresnė...
Tačiau tu žinai – žalumos pirmapradės netenka
Ir tai – tikras ženklas, kad vasara ima užgesti.
 
Todėl nesakysi nė žodžio, nes jie vien plevena
Stikliniais drugiais, kai galiausiai nutūpę sudūžta...
O mintys... Jos visad – skausmingos, beviltiškai senos:
Pradžioj – pabaiga, po to – praradimai ir tuštumos...
 
Galbūt ne iškart – žydi mėnuo pirmasis – birželis,
Tu saule glaudiesi, šypsais...
..............................................................................................
 
Tačiau nuojauta kužda –
Tai mes tie drugiai, kurie kyla, pavargsta ir dūžta,
Nes vasaros baigiasi greit –
Tik iš lėto atšąla...
 
2017 m. birželio 22 d.