šalia tavęs taip kerinčiai gaivu,
vos vos jazminais kvepia liaunos rankos,
šilkinė oda švyti sidabru,
neklusnios juodos garbanos
pečiais gyvatėm rangos...
arti tavęs savęs aš netenku
ir mintys visos tampa ryškiai blankios.
nebylūs žodžiai virsta kamuoliu sprangiu,
kai tavo akyse matau atsiveriantį dangų..
priimk mane vėl ten, kur visada randu
pasaulio sumaišty ramybės krantą –
stovėsiu tvirtu molu tarp tavų bangų,
nebodamas – audringa jūra skaudžiai kerta –
už tai, kad taip ilgai nesupratau,
kad ilgesingai maudžia seną randą...
dėkoju, kad akių nenusukai –
ir iš dangaus viltis žvaigždėmis krenta, krenta...
-----------------------
tavy kaip balzganas šešėlis ištirpstu...
surink mane lašais, taurėn suberki,
išgerk mane -– ir virsiu aš tirštu krauju –
tada galėsiu amžinai tavy gyventi