Varpai variniai neskamba bažnyčių –
Juk aš juose daugiau negyvenu.
Tik kartais suklumpu šventoriuj tyčia,
Kai nebenoriu grįžt iš tų dienų,
 
Kuomet kvapnių alyvų violetas
Ryškesnis buvo negu bet kada,
Nes leidos ievų žiedlapiais iš lėto
Sulig pirma saulėtekio malda
 
Putojant širdies ežero paviršiui –
Nuo tavo kranto ant manų bangų...
Meni, kartojai: „Niekad nepamiršiu –
Pavasary aš su tavim lieku...“?
 
Ir krito žiedlapiai it meilūs žodžiai –
Lengvi bei švelnūs, tūpė pažadais...
Išgėriau šitą kvapą godžiai, godžiai –
Svaigau, tirpau, nykau...
........................................................................
 
Tartum kadais
Suskambo varpas vienišos bažnyčios,
Kai vėjas jį sujudino netyčia.
Atrodė, aidą tolstantį pavyčiau –
Bent tai,
Bent tai,
Bent tai...
 
 2017 birželio 11 d.