Kad ir nedidelė sumaištis, kad ir truputį kažkas ne taip, tačiau bažnyčioje ji atrodanti didesnė, jautresnė, kritiškesnė. Neatrodė, jog Butgailė labai paiso, kad būtų taip, kaip įprasta. Liovęsi šnabždėti, pradėjome kalbėti pusbalsiu – bažnyčios akustika tokia, kad ir taip kalbantį išgirsti per visą bažnyčią. Didelė ji ar maža, tuomet nerūpėję, bet vėliau patirta, kad ir jos konstrukcijoje veikia nuostata būti judria, būti kelionėje, gebėti būti visokia, orientuojantis pagal atsiradusius poreikius, kaip kuo geriau atlikti jos, bažnyčios, paskirtį. Tuokart bažnyčia daugiau atrodė kaip poilsiaujanti, poilsiui skirta vieta – kažkas išeina, kažkas neskubėdamas ateina, bet žmonių nedaug. Ir gal tik lašas kitas iš jų, kurie atėję čia persižegnoti ar maldą sukalbėti. Kiti daugiau žioplinėjo: vaikščiojo akimis po sienas, po lubas, apžiūrinėjo paveikslus, bet kad kur nors ilgiau užtruktų, tai irgi – ne. Gilesnis pažinimas šios kategorijos publikai nebūdingas. Tačiau tokia ji man buvo graži ir miela, o nesmagiausia buvo pasižiūrėti į save. Kai esi bažnyčioje, veidrodžiai nereikalingi – mačiau ir žinojau, kad geriausia būtų užtušuoti save tokį ir užmiršti, užmiršti... Tiek metų su karieta, o pasirodo, jog nežinojau, kad joje vežioju bažnyčią. Ar reikia man save tokį žinoti? Taigi, kas pasakė, kad tu, Amnezija, nereikalinga? Kas taip išsižiojo:

Ak tu, Amnezija, o vienaake,
kad tu prapultum! –
žodyje nebūsi pagerbta, –

  Dabar jau savęs tokio nenoriu, nenoriu... Norėčiau užmiršti.
  – Tai  menkniekis, vežėjau, menkniekis, – vėl,  išgirdusi mane mintyse, pasakė Butgailė
  Menkniekis? Apie  bažnyčią mąstau. Atrodo, kad būčiau pametęs ją ir tik dabar surandu. Kaip tai įmanoma? O vežėjas gi. Vežėjas...
  – Neskubėk, neskubėk. Aš, regisi, kažką  sumaniau, kad ir bažnyčioje būtų ir šventa, ir linksma. Taigi žiūrėk ir pasakyk, kad ir sau. Aš  išgirsiu. Ar ten, netoli altoriaus, vyrų pusėje ne anas paveikslas, kuris švietėsi? Marijos su sūnumi nėra. Išėjusi iš paveikslo ir suprantu, kad nesugrįžta. Tačiau mėnulio delčia pasilikusi. Atsimink, ar tai tas pats paveikslas? Tiksliau: ar jo rėmai tie? 
  Atsiminti kaip ir neprireikė, nes Butgailė tuoj pat tarusi:
  – Pagaliau nesvarbu, ar tie, ar ne, tačiau kad juose liūdna, ogi akivaizdu. Paprašysiu, kad delčia mane pasuptų kaip Mariją su jos sūnumi, bet linksmiau, linksmiau...
  Ar taip buvo suderėta iš anksto, ar taip sutapo, tačiau vienu būreliu bažnyčioje atsirado ir Pro su  Poe, ir raidės A, B ir J (jotas), ir Jonas iš Griškabūdžio. Pasiregėjo, kad bažnyčioje pasidarė šviesiau ir tai todėl, kad į mėnulio delčią paveiksle suspėjo įsitaisyti ir Butgailė. Atsisėdo ant kraštelio, nuleido  žemyn kojas ir... sušvito. Švytėjo. Ir jos šviesa buvo tokia, kad nesimatė ir paveikslo rėmų, nesimatė jų aukso.
  – Viešpatie, tu esi, – pasakiau į save. – Jėzau, tu jau užaugai ir tau paveikslas ir motinos keliai nereikalingi. Tačiau ar būčiau tai žinojęs, tai supratęs, jeigu paveiksle nebūčiau pamatęs Butgailės.
  – O taip, gera vieta neturi būti neužimta, – išgirdau Joną iš Griškabūdžio, tačiau kad tokio stebuklo būčiau liudininkas, ogi ir sapne nesusisapnavo. Kas ji? Graži, kad ją kur! bet mano  dzūkulė vis tiek gražesnė.
  – Tai Butgailė, Jonai. Ji iš Žuvies žvaigždyno.
  – Aaaa! Iš Žuvies žvaigždyno.
  – Desantininkė, žmogau. Išėjo iš kovo 10 d. kalendorius lapelio ir užsiliko pabūti.
  – O šiandien?
  – O šiandien Joninės, Jonai.
  –  Aaaa! Tai tokia šventė, kad... O  sako, kad paparčiai visai nežydi. Betgi tai išmanas. Melas. Tpiū! Nežino, o sako. O kas čia, Pranuci, jeigu ne paparčio žiedas? Kas? Žydi, oi, kaip žydi. Net mėnulio delčioje.
  Regėjosi, kad ne tik Jonas iš Griškabūdžio, bet ir kiti žmonės užmiršo, kad jie bažnyčioje. Telkėsi į vietas, iš kur patogiausiai matyti su mėnulio delčia įsišvietusią Butgailę. Ne visi žinojo, kaip iš tikrųjų atrodo Švenčiausios Marijos paveikslas, o žinoję – irgi nepaisė, ką jie žinoję. Prieš jų akis mėnulio  delčioje suposi miela, jauna, nuostabi moteris. Mergina. Tačiau kas bepasakys, kai žinai tik tiek, ką akys rodo. Ir kodėl ji negalėtų būti Švenčiausiąja Marija. Kad ir su kūdikiu ant rankų, a? Ir kodėl jai nesiryžti pradžiuginti nuliūdusiuosius? Kad ir savo grožiu, savo jaunyste, savo va tokiu stotu, išvaizda. Netiesa, kad papartis nežydi, ir būtų apmaudu, jeigu kažkodėl tuo patikėtum.
    Ech mintys mintys! Ech vaizduote vaizduote. Ech, atmintie atmintie! Bet stop, atrodo, kad Butgailė užmiršusi atsiminti už mane. Įdomu, iš kur ji žino Archilochą? Prieš Jėzų Kristų jis, bet stop – ji neužmiršo atsiminti už mane.     
  – O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties! – ištarė lėtindama delčios supimą.
  – O širdie, širdie, – atsiliepiau atkartodamas pirmuosius žodžius.
  – Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama, apsupty arti kenkėjų pasipriešink atkakliai.
  – O širdie, širdie, – dabar jau aiktelėjo arčiau manęs stovėję Jonas iš Griškabūdžio, raidės A, B ir J (jotas), taip pat ir Pro su Poe (proza su poezija).
  – Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai, nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie, – vėl Butgailė, o delčios supimas nurimo, sustojo. 
  – O širdie, širdie, – dabar jau aiktelėjo visa bažnyčia.
  – Ne per daug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme. Koks būdingas žmogui saikas, visados gerai žinok, – o visa bažnyčia ir vėl:
  – O širdie, širdie...
  Kurį laką visi tylėjome, tačiau iš paveikslo jaučiau įtaigų, primigtiną Butgailės raginimą pratęsti savo išpažintį, pradėtą anksčiau, dar vaikščiojant su ja, bet matydamas ją paveiksle, kažkas keitėsi mano  mąstymo struktūroje. Mačiau ją ne tik tokią laisvą, išlakią, mielą, bet kartu ir vaizdavausi su kūdikiu ant kelių. Kaip Pivašiūnų Švč. Mergelė Marija...