Žemėje žiedai, padangėje kregždės,
gamta alsuoja gyvybe laisvai,            
plaukia dienos ir naktys bežadės,
aidi vasaros balsai...

Pavasaris pasitiko – akimirka ir
jau išlydėjai su nerimu giliu –
besiblaškantys vėjai
nenupynė pienių vainiko –
dienoje žingsniai tylūs,
beeinant numintu taku...

Norėjai tylos, ramybės,
gamtos prieglobsčio kvapnaus,
durys užvertos – toli platybės –
tematai lopinėlį dangaus...
Esi sieloje, mintyse surakinta –
žingsniai lėti, tačiau laisvi,
šalia jazminų krūmai tarsi snaigėm
padabinti, kad ilgiau žydėtų tyliai meldi.

Pavasaris, vasara nueina, žiedai nužydi,
laikas atima kas miela, gražu –
pasilieki, tik žvilgsniu nulydi –
viskas tampa dykumų miražu.
Tik mintys kaip paukščiai klajoja
pavasario erdvėje išleistos,           
ateina, nueina – palieka smiltys –
gyvenimo godos nenuaustos...