O sustabdyki, vasara, bėgimą,
Nespėju džiaugtis tavo dovanom.
Tu šitiek žemuogių pripylei,
Jos visos netelpa mano delnan.
 
Geriu jų stebuklingą aromatą,
Juo kvepia vasaros diena, naktis,
Ir lenkias pakeleivis ją pamatęs,
Kad atgaivint suvargusias akis.
 
Svaigstu nuo dovanų gausumo,
Spalvų, kvapų ir paukščių artumos,
Tai viskas tik dėl dieviško gerumo,
 Žmogaus, dangaus ir žemės gražumos.
 
Ir, įsikibus į vasaros parankę,
Einu laiminga vasaros takais,
Ir skamba  visos pievos, lankos,
Pasidabinę vasaros žiedais.
 
Bitelės dūzgia, laksto tarp žiedelių,
Dalindamos ir rinkdamos mielus trupinėlius,
Gražiai sulipdžiusios ir prikabindamos,
Juos neša į savo gintaro korius.
 
Ir varva man medus tarp pirštų,
Aš suvaldyt jo negaliu,
Toks meilės eliksyras tirštas,
Aš jį pasigardžiuodama geriu.
 
Dėkoju, vasara, tau už dosnumą,
Jau pilna kraitė kvapnių dovanų.
Man moja žemuogės raudonom kepuraitėm
Ir prašo dar ateit, pabūt kartu.
 
O, vasara, turtinga, ne bekraitė,
Taip dosniai mus apdalinai visus,
Ir kai matai, kad dovanos jau baigės,
Skubi pas mus jau per kitus metus.