Vėjas perpučia ploną suknelę,
Prieš tave nudėvėtą kitų.
Stingsta pirštų galai, pėdas gelia,
Slenkant tamsai vienai nejauku.
 
Saugo delnas bevertį skatiką –
Seną pinigą – lašui vilties.
Dingsta takas nakty užpustytas –
Kas išbristi per sniegą padės...
 
Daug žaizdų, kurių niekas negydo,
Tik nubrozdintus laižo kelius,
Tartum šuo – visad alkanas rytas,
Grubiai žadina – kelkis, nubusk...
 
O tu lauki, kasdien kažko lauki,
Baltą staltiesę kloji mintims.
Per apsnigusį kraštą palaukės
Gal ateis kas, duris atrakins...
 
Kai nuleidi vokus, pievos žydi,
O po kojom –  akmuo nebylys.
Tik ne akmeniu pakeitei širdį –
Vilties pinigas saujoje liks...
 
 
2017 m. birželio 21 d.