Kai žydi viržiai, ašaros nebyra,
Ruduo tik ima brautis į kiemus.
Širdis suvirpa tarsi smuiko styga,
Saulėgrįža vis spartesniu žingsniu atsėlina,
Senu jau įprastu keliu.
Ir mes kartu su paukščiais pasiruošę skristi,
Tik Dievas nedavė sparnų.
Minčių galia kur norim, ten nuklystam,
Ir stotys lekia pro akis, lyg aitvarai
Nuo vėjo sūkurių.
Ir vėl melisom, šaltmėtėm daržai pakvimpa.
Žolynų fėja paskleidžia kerus, o mes
Be perstojo vis skubam, lekiam dienom,
naktim, savaitėm, mėnesiais ir metais,
Tarsi į tolį šuolis, vis pirmyn, pirmyn.
O Dieve, net ir žvirblis tavųjų rankų tvarinys,
Ant laido atsitūpęs, vis dairos į šalis.
Išskleis sparnus, nuskris.
Net išpūstpilvės varlės vis kvarkia per naktis,
Jau šiąnakt vėl neleis užmigti, tuoktuvių,
Meilės šauksmas jų gerklėse praplyš.
Visur tik viskas pagal planą, kad neišnyktų tvariniai.
Kad tik nepavėluotume į plano dalį,
Kurią sukūrė, kas aukštai. Į šaunią puotą,
Be vaišėmis nukrauto stalo, kur nepasieks
Jau saulės spinduliai...