Tu ėjai tuo keliu neabejodamas
Ir neišduodamas savęs, savų draugų,
Tu ėjai tuo keliu nesvyruodamas,
Žmogaus kančią pavertęs džiaugsmu.
 
O galėjai iškeisti kalvarijų kalnus
Į vešlias ir viliojančias pievas žalias,
Tačiau amžiams praradęs savąją laisvę
Ir palaidojęs sąžinę juodam karste.
 
Tad nebokim nei vienas savojo kryžiaus,
Nes per jį, tik per jį pasieksim žvaigždes,
Jis išlygina viso gyvenimo skrydį
Ir ištaiso visas padarytas klaidas.
 
Patikėję visą šios žemės dabartį
Taip, kad būtų laisvas žmogus,
Su džiaugsmu žvelgiu į mūsų ateitį
Ir tikiuosi, kad ji laiminga bus.
 
Kai palaima nužengia į mūsų širdis,
Visą žemę gaubia tokia ramuma,
Kad jauti, kaip plevena ir spindi
Dar vienos išganingos žvaigždutės šviesa.