Naktis, Joninės...
Ir vėl Jonìnės, vėl lietus –
Žiedai paparčių ieškančių nelaukia.
Tarp tų žiedų esi ir tu –
Naivi, maža, smulkutė juodaplaukė.
Su mėlynų žvaigždžių akim
(Šią naktį žvaigždės tik ant žemės krenta)
Ir tu viena vis dar tiki,
Kad net neieškantys suranda krantą.
Krantai miške? Bet iš tiesų
Jie – juk visur, kai laikas šitaip bėga,
Kai vasarą – lietus vėsus,
Kai žiemą – nuolatos nutirpsta sniegas.
Tėkmė greita, bet atbula...
O gal veikiau ji – priešinga nei noris,
Nes taip gyvenime yra –
Į dugną per dažnai įtraukia laimės svoris.
Slepies, kad nepasiektų ji,
Žiedai paparčių tau – tik kamufliažas.
Ir laimę mintimis veji,
Nors net tokiai mažai jos buvo maža,
Kai lengvą nešdavo srovė –
Jėgų į krantą plaukti nepakanka...
Tad norisi kažką turėt –
Kažką, kas visad tiestų tvirtą ranką.
Ir vėl ta šventė.. Bet lietus...
Lašų? Žvaigždžių? Kaip viskas susipynė...
Ar nieko nebelauki tu?
..........................................................................
Na, neapgauk savęs – naktis, Joninės...
2017 birželio 24 d.