Jei manaisi, kad viską šioj žemėj žinai,
kad pasaulio slaptis esi jau atskleidęs,
greit pajusi, kad temsta skliautai,
ir dvasia vien po rūką klaidžiausią tebraido.

Nesuprasi, tiesa kur, o kur melo migloti kerai,
tik ieškosi nakty aukso raidžių,
kur skaitytų slapta it žvaigždynų kariai
tavo akys tik tai, kas niekad nesibaigia,

kas atėjo ilgam, nors minutė trumpa
teskirta tau, kol plaka krūtinėj.
Kas po to? Ir kas veriasi čia?
Ar žaltvykslių ugnis tamsoje teklaidina?

Nors būtovė atrodys pilna, ne tuščia,
o širdis pripilta laumių vyno.