Keliauju ilgesio taku žaliuoju,
Pramynė jį man ašaros žmonių.
Jie mynė ilgesingą kelią lygiai taip,
Kaip jį minu ir aš.

Ir pasakyti negaliu, ko ilgimės,
Kodėl kiekvienas rytas – samanotas,
O širdys mūs – tarsi pripildytos ledu,
Bet jį minu ir aš.

Plačioj erdvėj aš lyg pranykstu,
Pranyko čia – jau tūkstančiai pėdų.
Širdis lyg akmeninė, sunku nešt,
Bet jį minu ir aš.