Kas vienišą priglaus prie vienišesnio –
Lyg akmenį užritins ant uolos?
Tada tikrai nė vienas nemeluos,
Nes vėjas nepajėgs išskirt, numesti
Ir jiedu neapaugs žole...
 
Ilsėsis
Du sunkūs kūnai čaižomi lietaus,
Dvi širdys plaks nurimusios ir vėsios,
Tačiau kartodamos: tik tau, tik tau...
 
Sunku išgirst plakimą šitą tylų,
Bet negali nesiklausyti jo –
Pajutęs niekada neabejok,
Nes įtrūkimai taps vėliau per gilūs.
 
Pakaks vien kerpės, samanos – sutrupins...
Jie smėliu virs – nebūna amžinų...
...........................................................................
 
Ir niekas nesupras, kodėl atvėrę lūpas
Abudu ištylėjo tai, dėl ko aš gyvenu...
 
2017 birželio 21 d.