Gūdžiam miške, kai saulė leidos,
lazda pasiramsčiuodama senelė ėjo.
Tyliai niūniavo kažką panosėj.
Tik lauko vėjas ją girdėjo.
Kažkas krizeno, tolumoj girdėjos.
Ta kvaiša senė visai jau išprotėjus.
Ir užsimanė mat paparčio,
kai galvą puošia jau žili karčiai.
Girdėjo senė tuos garsus.
Na ir tegul. Jau bus kaip bus.
Jaunimas būna kartais įžūlus.
O aš, kad ir žila senelė,
toliau ieškosiu savojo žiedelio.
Akis dangun pakėlusi šypsojos
žaismingai ošiančiam miške.
Atrodo, Viešpats jai ranka pamojo.
Žiūrėk, ten švyti žiedas tamsoje.
Tai jis. Tai tas, kurio ieškojai,
kurį matei kasnakt savam sapne.