Kai Butgailės palydėtas atėjau į karietą, man neatrodė, kad reikia stebėtis tuo, ką matau ar jaučiu. Jaučiausi koks neretai vaizdavausi esantis.
    Vaizdavausi?
    O kas čia nepaprasto? Neįprasto? Atėjau lyg sugrįžęs, lyg parėjęs namo. Blogesniu atveju – lyg atėjęs į darbą, kuris žinomas, pažįstamas irgi beveik kaip namai. Taigi būta čia, išvaikščiota. Nereikia klausti, kur esu.
  O stebėtis?
  Kažkas ne pro duris, ne pro langą ar kaminą atėjo. Kaip čia taip, a?
  Ogi taip,  žmogau, taip. Yra kaip yra. Dar vakar gal – ne, o šiandien –  prašau! Yra kaip yra. Tačiau ir šiandien dar žmonėse išlikęs didelis gabalas supratimo, kad  taip neturėtų būti. Tai neįmanoma. Nereikia, kad būtų įmanoma. Yra durys, ir malonėk, meldžiamasis, ateiti – išeiti pro jas. 
  Mąstau ir taip, ir kitaip. Gal netgi ne taip svarbu suvokti, kaip reikėtų, kad būtų kuo geriau. Man pats pamąstymų procesas svarbus. Per jį ir geresnės atminties poreikis darosi vis aktualesnis. Ir jau bandau paklausti, kaip galima buvo apsieiti ir metus, ir kitus, ir daugiau laiko be atminties, be gebėjimo atsiminti. Kaip? Ar taip, kaip be Amerikos?
  Dabar niekas neginčina, kad ji irgi buvo, kai neatrodė, kad ji yra. Kaip Europa. Netgi kartu yra. Viename laike. Visą laiką buvo, bet reikėjo Kristupo Kolumbo, kad patikėtų, jog Amerika yra. Amerikai irgi reikėjo to paties Kristupo, kad sužinotų, jog gyvena kartu su Europa po Saulės šviesuliu, kaip ir Europa girdo savo akis jos šviesa.
  O realybe, atsiverk. Ne taip paprasta žinoti, kur, kada, kokia esi ir kaip, ir kuo, kokiais instrumentais paliudyti, kad esi. Lig šiol negebu savo išgiedojimais paliudyti susitikimų su Šv. Marija. Atsiverčiu jų tekstus (dabar jau nereikia, išmokau ir žinau mintinai), skaitau, deklamuoju, giedu ir man taip gera, miela, paprasta prisiminti, bet rodyti tai kaip stebuklą, na – ne, taip man nepavyksta. Ir prisieina elgtis be bet kokių įtaigojimų: norite – tikėkit, nenorite – ne, o aš liudiju, kad „Švietėsi“ 

Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
                Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
                  nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.

Tiek metų rėmuose! 
Ir visą laiką ta pati.
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje.
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyti.

Ir pasakiau,
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti tavo sūnų.
Erdvės nedaug čia, mano namuose,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks –
Galėsi grįžt atgal.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukti...

  Jau nemažai metų, kai toks laukimas. O kažin, kiek vilties, kad daug kas tuo patikės? Deja, aplink save  taip patikėjusių nematau, tačiau yra  kitas, yra dvasinis tikėjimas, vidujinis tikėjimas, mano tikėjimas ir ar to man  nepakanka? Ir galbūt ne tik man.
  Ir vėl išgirstu, kaip ten, manyje, pirmoji pradėjo delnais ploti Butgailė. Beje, ar kam irgi nesuprantama, kaip ji ten atsiradusi?
  – Aš jau įsitikinusi, – sako ji, kad tavo, Pranuci, atmintis sugrįžta. Visa ar ne visa, nežinau, nežinau ir manau, kad niekas nesiims prognozuoti, daug jos ar mažai. Aš ploju, kad tavo atmintis ateina būti, kad ji sugrįžta. Nemanau, kad jai lengva  sugrįžti, bet... Sakyk, kaip ji sugrįžta? Per kokią ertmę, erdvę ateina? Turbūt ateina, kaip  jai patogiau. Kaip ir aš čia atėjau. Štai ir tavo bičiulis iš Griškabūdžio per sieną...
  Šyptelėjau it žiburėlį įkūręs ir jo šiluma buvo iškalbi, sukėlė gerų jausmų reakciją. Jau įprasta, kaip nepaisydamos durų, čia visuomet atsiranda raidės  A, B ir J (jotas), nepaiso durų ir kiti, kurie man  pažįstami – nepažįstami. Tokie dalykai jau nekelia, nepažadina nuostabos. Tai į kasdienybę įeinantys reiškiniai, tačiau nemenkai nustebau išgirdęs, kad Kandžius padovanojo karietai, pasak raidės B, „didelį, didelį paveikslą.“
  – Dieve, bent tu nemeluok, – pasakiau taip, kad ne tik pats girdėčiau.